Štai naujame tyrime mokslininkai praneša apie neįprastą sieros izotopinę sudėtį mėginiuose, paimtuose iš Mėnulio Taurus-Littrow regiono. Didžioji dalis sieros Žemėje ir Mėnulyje yra siera-32, kurią sudaro 16 protonų ir 16 neutronų. Pridėjus vieną ar du papildomus neutronus, gaunami taip pat stabilūs sieros variantai, atitinkamai siera-33 ir siera-34. Būtent jų gausos anomalijų ir ieškojo tyrėjai.
Jie aptiko, kad „Apollo 17“ mėginiuose sieros-33 ir sieros-34 gausa labai skiriasi. Kai kuriuose pavyzdžiuose ji atitinka žemiškus santykius, kituose – daug menkesnė. Visi nuokrypiai nuo žemiškų verčių tarpusavyje koreliuoja teigiamai. Tai reiškia, kad ten, kur daugiau sieros-33, daugiau ir sieros-34, ir atvirkščiai.
Sieros anomalijas paaiškinti galima dviem būdais. Pirma – tai gali būti cheminių procesų, įvykusių Mėnulyje ankstyvoje jo istorijoje, liekana. Pavyzdžiui, sieros-33 gausa sumažėja, kai siera sąveikauja su ultravioletine spinduliuote retoje atmosferoje.
Manoma, kad Mėnulis jaunystėje turėjo trumpalaikę atmosferą, kurioje galėjo vykti tokios reakcijos. Jei taip ir vyko, tai būtų senovinės medžiagų apykaitos tarp Mėnulio paviršiaus ir mantijos įrodymas.
Žemėje apykaitą sukelia tektoninių plokščių judėjimas – tačiau Mėnulis jų neturi, tad toks procesas jauname Mėnulyje būtų netikėtas atradimas.
Kita galimybė – sieros anomalija liko nuo paties Mėnulio formavimosi. Pagrindinė Mėnulio susidarymo hipotezė teigia, kad Marso dydžio objektas, vadinamas Tėja, susidūrė su Žeme pačioje planetos jaunystėje, o smūgio išmestos nuolaužos suformavo Mėnulį.
Gali būti, kad Tėjos sieros izotopinė sudėtis skyrėsi nuo Žemės, ir tie skirtumai išliko Mėnulio mantijoje. Jei teisingas pasirodytų šis variantas, tai suteiktų daug žinių apie sieros įvairovę ankstyvojoje Saulės sistemoje ir net Saulės protoplanetiniame diske.
Tyrimo rezultatai publikuojami žurnale „Journal of Geophysical Research: Planets“.