Lapkričio 27 d. iš Baikonūro kosmodromo Kazachstane pakilo erdvėlaivis „Sojuz“, kuriame buvo du kosmonautai ir JAV astronautas. Visi trys saugiai pasiekė TKS, bet kai inžinieriai vėliau apžiūrėjo paleidimo platformą, paaiškėjo, kad daugiaaukštė atraminė konstrukcija, paprastai saugiai sutvirtinama paleidimo proceso pradžioje, buvo išjudinta ir nugriuvo į tranšėjos dugną – kur buvo apgadinta.
Kai kurie pranešimai rodo, kad remontas gali užtrukti iki dvejų metų – nors Rusijos kosmoso agentūra „Roskosmos“ paskelbė, kad žala bus pašalinta „artimiausioje ateityje“. Tik laikas parodys tikrąją problemos apimtį, rašo „New Scientist“.
Nors Baikonūro kosmodrome yra dešimtys paleidimo platformų, tik viena iš jų – 1958 m. pastatyta 31-osios aikštelės 6-oji paleidimo platforma – gali siųsti į orbitą raketas su įgula. Davide’as Amato iš Londono Imperatoriškojo koledžo sako, kad kitos Rusijos paleidimo aikštelės turi kitų problemų, dėl kurių jų negalima naudoti: Plesecko kosmodromas, esantis 650 kilometrų į šiaurės rytus nuo Sankt Peterburgo, yra per toli į šiaurę, kad būtų galima lengvai paleisti raketą į TKS orbitą, o Vostočnyj kosmodromas Rusijos rytuose, esantis netoli sienos su Kinija, neturi reikiamos infrastruktūros.
Tiesą sakant, TKS dienos jau ir taip buvo suskaičiuotos. Iš pradžių ja turėjo būti nustota naudotis 2020 m., tačiau jos likvidavimas buvo keletą kartų atidėtas. Tačiau pagal dabartinius planus, nuo kitų metų iki 2030 m. jos aukštis bus palaipsniui mažinamas, kol galiausiai paskutinė įgula iš jos išims visą naudingą ir istorinę įrangą ir leis jai toliau lėtai kristi link Žemės, kol galiausiai 2031 m. ji sudegs. Kai tai įvyks, susidarys reginys, kuris apibūdinamas kaip „400 tonų degančių gabalų, skriejančių per viršutinę atmosferą orbitiniu greičiu“.
Be Rusijos dalyvavimo NASA turėtų investuoti daugiau pinigų ir išteklių, kad TKS galėtų toliau veikti – tai sekinanti perspektyva, net neatsižvelgiant į tai, kad projektas yra paskutiniuose savo gyvavimo metuose.
Tačiau D. Amato abejoja, kad JAV bus pasirengusi leisti TKS mirti. Be TKS, JAV ir Europa neturi kur siųsti astronautų į kosmosą ir mažai priežasčių siųsti ką nors į orbitą, kol nebus įgyvendinti tolimi projektai – tokie kaip komercinės kosminės stotys ir gyvenvietės Mėnulyje. Tai kontrastuoja su pagrindine JAV ekonomine konkurente Kinija, kuri turi veikiančią ir naudojamą kosminę stotį.
„Tai neatrodytų gerai, – sako D. Amato. – Be to, ši platforma suteikia galimybę atlikti daugybę neįtikėtinų mokslinių tyrimų, todėl tai būtų didžiulė netektis.“
Kai dešimtajame dešimtmetyje prasidėjo TKS statyba, geopolitinė situacija buvo kitokia. Sovietų Sąjunga žlugo, ir buvo noras sukurti projektą, kuris skatintų buvusių supervalstybių bendradarbiavimą. TKS buvo kruopščiai suprojektuota taip, kad ne tik skatintų bendradarbiavimą, bet ir reikalautų jo: Rusijos kosminė stotis (ROS), kurią valdo „Roskosmos“, užtikrina varomąją jėgą, kad TKS išlaikytų tinkamą orbitą ir išvengtų pavojų, o JAV kosminė stotis (USOS), kurią valdo NASA ir Europos, Japonijos bei Kanados kosmoso agentūros, tiekia elektros energiją iš saulės baterijų. Nei viena dalis negali išgyventi be kitos.
Tačiau viskas nesiklosto taip sklandžiai, ir JAV bei Rusijos santykiai kosmoso srityje tokie pat įtempti kaip ir Žemėje – situaciją dar labiau pablogino Rusijos invazija į Ukrainos Krymo pusiasalį 2014 m., o vėliau – pilno masto invazija į Ukrainą 2022 m.
Jei Rusija visiškai pasitrauktų iš TKS projekto, NASA ir kitos kosmoso agentūros turėtų pačios gabenti ne tik savo astronautus, bet ir daugiau kuro, maisto bei atsargų, kurias kitu atveju būtų tiekusi Rusija. Reikėtų atsakyti ir į kitus sudėtingus klausimus – pavyzdžiui, ar šios agentūros perimtų oficialų TKS rusų sekcijos valdymą ir naudojimą. NASA, atsižvelgdama į neseniai sumažintą biudžetą, turėtų sau užduoti klausimą, ar toks dalykas iš viso įmanomas.
NASA atstovas Jimi Russell „New Scientist“ nurodė, kad agentūra „glaudžiai bendradarbiauja su tarptautiniais partneriais, įskaitant „Roskosmos“, siekdama užtikrinti saugų Tarptautinės kosminės stoties ir jos įgulos narių darbą“. Tačiau jis atsisakė atsakyti į klausimus apie tolesnį Rusijos dalyvavimą arba apie tai, ar yra parengti nepaprastosios padėties planai, jei ji nuspręstų nutraukti savo dalyvavimą.
Yra laiko įvertinti šiuos klausimus iki kitos numatytos Rusijos įgulos misijos į TKS liepos mėnesį – tačiau šalis turės skubiai parengti planą, kaip išspręsti problemas Baikonūre.
Leah-Nani Alconcel iš Birmingemo universiteto Jungtinėje Karalystėje teigia, kad norint nugabenti žmones į TKS yra ir kitų galimybių – pavyzdžiui, „SpaceX“ kapsulė „Dragon“, kuri jau gabena JAV astronautus į orbitą. Jei JAV įsikūrusi „SpaceX“ būtų vienintelis būdas pasiekti TKS, tai iš esmės pakeistų situaciją. Beveik dešimtmetį po kosminio erdvėlaivio „Space Shuttle“ eksploatacijos nutraukimo JAV negalėjo savarankiškai nugabenti astronautų į orbitą ir turėjo pasikliauti Rusija, kad ši nugabentų žmones į TKS.
„Tai galėtų sukelti sunkumų dėl sutartinių susitarimų dėl paleidimo paslaugų teikimo, bet tai būtų problema teisininkams, o ne inžinieriams“, – sako L-N. Alconcel. Toks planas taip pat šiek tiek sumažintų spaudimą NASA – nes ji nebeturėtų staiga kurti plano, kaip pakeisti Rusijos žinias ir pajėgumus.