Plėtimosi greitis susijęs ir su Visatos amžiumi: pagal foninę spinduliuotę gaunama vertė yra 13,8 milijardo metų, o norint gauti supernovų duodamą vertę, amžių reikėtų sumažinti iki mažiau nei 13 milijardų.
Visatos amžių įvertinti galima ir kitu būdu, ieškant seniausių žvaigždžių. Dabar grupė astrofizikų tą ir padarė, naudodamiesi aukščiausios kokybės teleskopo „Gaia“ duomenimis. Naujausiame, trečiajame „Gaia“ misijos duomenų pakete pateikiami itin tikslūs daugiau nei 200 000 Paukščių Tako žvaigždžių atstumai ir spektrai.
Iš jų tyrėjai atrinko seniausias ir patikimiausiai datuojamas žvaigždes, kurių amžiai nustatyti nenaudojant jokių prielaidų apie visos Visatos sandarą ar plėtimąsi. Iš pradinio 3 000 žvaigždžių rinkinio, taikant griežtus kokybės kriterijus, atsirinko 160 patikimiausių žvaigždžių.
Susiję straipsniai
Labiausiai tikėtinas didžiausias jų amžius yra 13,6 milijardo metų. Tiesa, šis dydis turi iki 2,4 milijardo metų paklaidą, bet ji yra gerokai mažesnė, nei ankstesniuose panašiuose bandymuose.
Imant pavienes žvaigždes, nei viena iš jų neatrodo senesnė nei 14,1 milijardo metų, o beveik pusė – senesnės nei 13 milijardų. Įvertinus, kad seniausios žvaigždės galėjo susiformuoti maždaug 200 milijonų metų po Didžiojo Sprogimo, Visatos amžiaus apatinė riba yra apie 13,8 milijardo metų.
Ši reikšmė per maža, kad derėtų su „jaunesne“ Visata, kurią rodo kintančių žvaigždžių ir supernovų matavimai, bet puikiai sutampa su kosminio mikrobangų fono duomenimis. Nors sistematinės paklaidos dar neleidžia daryti galutinių išvadų, tai pirmas statistiškai reikšmingas bandymas naudoti pavienių žvaigždžių amžius kaip nepriklausomą įrankį Visatos amžiui įvertinti.
Būsimi „Gaia“ duomenų rinkiniai turėtų padaryti šį metodą dar patikimesnį.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Astronomy & Astrophysics“.