Dabar tarptautinė astronomų komanda pateikė dalinį atsakymą: ledas kaupėsi laipsniškai per bent 1,5 milijardo metų. Tyrėjai pasinaudojo NASA zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ LAMP instrumento duomenimis. Šis prietaisas fiksuoja ultravioletinės žvaigždžių spinduliuotės atspindžius ir pagal juos gali aptikti ledo pėdsakus nuolat šešėlio gaubiamuose krateriuose.
Kitas esminis paaiškinimo ingredientas – pastebėjimas, jog Mėnulio ašies posvyris laikui bėgant mažėjo, todėl nuolatinės tamsos zonos ilgainiui plėtėsi. Kai kurie krateriai šešėlyje skendi jau daugiau nei tris milijardus metų, kiti pateko į nuolatinį šešėlį palyginti neseniai.
Tyrėjai sumodeliavo kraterių šešėlių istoriją ir palygino su LAMP stebėjimais. Atrasta stipri koreliacija: seniausi ir ilgiausiai šešėlyje buvę krateriai turi daugiausiai ledo, o jauniausiuose šešėliuose, susidariusiuose prieš maždaug 100 milijonų metų, ledo ploto dalis siekia tik apie 3,4 proc. Tai rodo, kad vanduo į Mėnulį patenka nuolat ir gana tolygiai.
Susiję straipsniai
Galimi šaltiniai yra keli: Saulės vėjo protonai, kurie paviršiuje susijungia su deguonies atomais ir virsta vandeniu; kometų ir asteroidų smūgiai atneša ledą tiesiogiai; ir galbūt senovinis Mėnulio vulkanizmas, kuris vandens į paviršių atnešė iš palydovo gelmių. Modeliai taip pat rodo, kad didelė dalis į kraterius patekusio vandens laikui bėgant prarandama, todėl jauniausių telkinių ledo kiekis palyginti kuklus.
Šie rezultatai padeda nustatyti perspektyviausias vietas ledo gavybai: pavyzdžiui, Hawortho krateris prie pat ašigalio šešėlyje skendi jau daugiau nei tris milijardus metų ir yra vienas geriausių kandidatų.
Galutiniam atsakymui apie ledo kilmę prireiks mėginių analizės vietoje. Tam NASA planuoja 2027 metų pabaigoje prie pietų ašigalio nutūpdyti specialų zondą instrumentą.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.