HDO ir įprasto vandens santykis priklauso nuo temperatūros ir spinduliuotės sąlygų formavimosi metu: kuo šalčiau, tuo daugiau deuterio įsiterpia į vandens molekules. Vandenilio ir deuterio gausa Visatoje praktiškai nekinta nuo pat Didžiojo Sprogimo, o vėlesni procesai tik perskirsto juos tarp molekulių, todėl HDO/H2O santykis yra tarsi kosminis termometras, matuojantis gimtosios sistemos šaltį.
Dabar tyrėjai, naudodami ALMA radioteleskopą, pirmą kartą išmatavo šį santykį tarpžvaigždinėje kometoje – 3I/ATLAS, kuri pernai liepą aptikta keliaujanti pro Saulės sistemą. Rezultatas tik dar kartą patvirtino kitonišką kometos kilmę: deuterizuoto vandens dalis joje daugiau nei 30 kartų viršija tipinius Saulės sistemos kometų rodiklius ir daugiau nei 40 kartų – Žemės vandenynų vertę.
ALMA buvo unikaliai tinkamas šiam matavimui, nes radijo teleskopai gali būti nukreipti į Saulės pusę. Tyrėjai stebėjo kometą vos šešias dienas po perihelio, kai ji pasirodė iš už Saulės. Tada garuojantis vanduo davė stipriausią signalą ir leido patikimai išmatuoti HDO gausą.
Susiję straipsniai
Deuterio praturtinimo cheminiai procesai reikalauja itin žemos temperatūros – žemiau maždaug 30 kelvinų, t. y. apie -243 °C. Tai reiškia, kad žvaigždžių sistema, kurioje gimė 3I/ATLAS, formavosi kur kas šaltesnėmis sąlygomis nei mūsų Saulės sistema.
Tokie objektai, kaip 3I/ATLAS, leidžia mums iš palyginus arti pažvelgti į kitų žvaigždinių sistemų savybes, o kartu ir suprasti, kuo Saulės sistema yra tipinė ir kuo skiriasi nuo kitų. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.