Jų kilmės iki šiol nežinojome. Dabar mokslininkai, panašu, rado atsakymą: miglą sudaro kosminės dulkės. Tokią išvadą jie daro remdamiesi skaitmeniniu modeliu, kuriame apjungė Veneros atmosferos procesus ir dulkių mikrofiziką. Tai leido jiems aptikti ciklinį procesą.
Tarpplanetinės dulkės, pataikiusios į Venerą, sudega ir suyra panašiai kaip ir krentančios žvaigždės Žemėje. Susidarę nanometriniai grūdeliai sklando aukštai, kol susijungia su sieros rūgšties lašeliais, pasunkėja ir nuskęsta žemyn. Karštesniame regione lašeliai išgaruoja, o granulės lieka skrajoti, kol kartais pakyla į debesų sluoksnį, kur vėl apauga lašeliais, pasunkėja ir nusileidžia žemyn.
Dulkės labai padeda atmosferos dujoms kondensuotis bei formuoti debesis: tyrėjų teigimu, dėl granulių Veneroje debesų formavimasis paspartėja net 20–30 proc.. Be to, granulės turėtų būti gausios metalų, tokių kaip geležis ir magnis. Geležis sugeria ultravioletinius spindulius, taigi kosminių dulkių egzistavimas gali paaiškinti ir kitą Veneros mįslę – stiprią ultravioletinės spinduliuotės sugertį kažkur viduriniuose atmosferos sluoksniuose.
Susiję straipsniai
Modelis taip pat pritaikomas ir Jupiteriui bei Saturnui, o tyrėjai kol kas tikisi patikrinti savo prognozes su naujų Veneros zondų, kurie bus paleisti per artimiausius keletą metų, duomenimis.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.