Prieš keletą metų šio izotopo buvo aptikta Antarktidos paviršiniame sniege, kuris iškrito prieš mažiau nei 20 metų. Tačiau pastaruoju metu kosminėse apylinkėse jokių supernovų nebuvo, tad iš kur ši kosminė geležis? Dabar tarptautinė tyrėjų komanda rado atsakymą: Vietinis debesis veikia kaip kosminės istorijos archyvas, o Saulės sistema, skrisdama pro jį, po truputį renka daugybės milijonų metų istoriją.
Atradimas padarytas analizuojant 40 000–80 000 metų senumo Antarktidos ledo kerną. Tyrėjai iš 295 kilogramų ledo cheminiais būdais išskyrė vos kelis šimtus miligramų dulkių, o iš jų – pavienius geležies-60 atomus. Galutiniam matavimui panaudota sunkiųjų jonų greitintuvo sistema, pajėgi aptikti tokius mažyčius konkrečių elementų kiekius. Tai tarsi ieškoti adatos 50 000 futbolo stadionų, pripildytų šieno iki pat stogo – o pasitelkus greitintuvą, adatą rasti imanoma per valandą.
Analizė parodė, kad prieš 40 000–80 000 metų Žemę pasiekdavo mažiau geležies-60 nei randama pastarųjų tūkstantmečių ar dabartiniuose sniego mėginiuose. Vienintelis galimas tokios variacijos paaiškinimas – Saulės sistema tuo metu buvo arba dar nepatekusi į Vietinį tarpžvaigždinį debesį, arba buvo debesies dalyje su mažesniu geležies-60 tankiu.
Susiję straipsniai
Esmė, jog signalas kinta per vos keliasdešimt tūkstančių metų, kas kosminiais mastais yra stebėtinai greitai. Šis faktas leidžia atmesti alternatyvius paaiškinimus, pavyzdžiui, kad geležis-60 yra pamažu blėstantis santykinai neseniai, prieš milijonus metų, įvykusios supernovos pėdsakas. Taigi, Vietinis tarpžvaigždinis debesis veikia kaip rezervuaras, kuriame susikaupusi supernovų ir kitų praeities įvykių paskleista medžiaga, o Saulės sistema ją palaipsniui renka.
Tyrėjai jau planuoja analizuoti dar senesnį ledo kerną, kuris siektų laikus prieš Saulės sistemai įeinant į debesį, kad patikrintų šią išvadą. Tyrimo rezultatai publikuojami „Physical Review Letters“.