Jis pirmą kartą buvo pastebėtas praėjusiais metais, kai mokslininkai palygino NASA „Lunar Reconnaissance Orbiter“ palydovo 2024 ir 2025 m. padarytų nuotraukų rinkinius, ir buvo pavadintas McGetchino krateriu. Remiantis modeliais, rodančiais, kaip dažnai Mėnulyje įvyksta susidūrimai, tokio dydžio – apie 222 metrų skersmens – krateris turėtų susidaryti tik kartą per 132 metus.
Nors Mėnulyje yra daug didesnių kraterių, stebėti, kaip vienas iš jų susidaro ir keičiasi, suteikia unikalią galimybę daugiau sužinoti apie Mėnulio paviršių ir jo geologiją. „Kraterių susidarymas yra tikriausiai dažniausias procesas Saulės sistemoje, todėl mes skiriame daug laiko bandydami suprasti, kaip naujas krateris pakeis paviršių, ir stebėdami, kaip jis laikui bėgant nyksta, – sako Tyleris Powellas iš Johnso Hopkinso universiteto. – Turėti nepriekaištingo kraterio atskaitos tašką, kuris gali tarnauti kaip kalibravimo taškas, leidžiantis suprasti, kaip šie procesai prasideda, yra tikrai neįtikėtina.“
T. Powellas ir jo kolegos išmatavo paviršiaus temperatūrą regione aplink McGetchino kraterį ir nustatė, kad smūgio metu susiformavo maždaug 7 kilometrų skersmens plotas, kuris per Mėnulio naktį yra keliais laipsniais šaltesnis nei likusi teritorija. Šios šaltos vietos susidaro, kai po smūgio Mėnulio dulkės pakyla į orą, todėl po Saulės laidos jos atvėsta greičiau.
Susiję straipsniai
Kita komanda, vadovaujama Marko Robinsono iš Teksase įsikūrusios įmonės „Intuitive Machines“, nustatė, kad smūgio metu dulkės ir akmenys buvo nusviesti daugiau nei 120 kilometrų atstumu nuo paties kraterio. „Per pastaruosius kelerius metus supratome, kad šie smūgiai keičia ne tik tą regioną, kuriame yra krateris, – sako T. Powellas. – Iš tiesų stebina tai, kad krateris gali pakeisti Mėnulio paviršių atstumais, kurie yra kur kas didesni už patį kraterį.“
Tai padės mums suprasti ir tyrinėti Mėnulio bei kitų beatmosferinių, krateriais nusėtų Saulės sistemos objektų istoriją, bet taip pat galėtų padėti ateities tyrinėjimuose. „Jei bandysime siųsti marsaeigius ar astronautus, arba statyti objektus Mėnulyje, norėsime suprasti paviršiaus savybes“, – sako T. Powellas. O stebėti, kaip susidaro ir laikui bėgant keičiasi didžiulis naujas krateris, yra vienas iš geriausių nuotolinių paviršiaus tyrimų būdų, kokius kada nors turėjome, rašo „New Scientist“.