P.Repšys atsirastų tyliai, lyg būtų tik išvedęs į senamiesčio skersgatvį šunį ir visai atsitiktinai atsidūręs lietuvių dailės olimpe.
1940 metais Šiauliuose gimęs dailininkas užaugo šiame pramoniniame mieste, kuris per karą buvo sugriautas. Vilniuje jis apsigyveno 1960-aisiais, ir būtent šio miesto architektūra, alsuojanti šimtmečių istorija, tapo jo kūrybos erdve ir įkvėpimo šaltiniu.
Reikalauja piešti Vilnių
Šiam menininkui niekur pasaulyje nėra gražesnės Madonos už Aušros vartų, o žmonės palieka šį miestą tik nelaimių ištikti ar gelbėdami savo gyvybę.
„Vilnius nuostabus net sužalotas karų, pokario rekonstrukcijų ir agresyvių dabarties statybų“, - įsitikinęs P.Repšys.
Net rengdamas dailės technikų modulį Vilniaus dailės akademijos tapybos specialybės studentams menininkas susiejo jį su savo mylimu miestu.
„Skatinu (net reikalauju) piešti Vilnių. Galima piešti sienos gabalą su visa ornamentika: su iškritusiom, aptrupėjusiom plytom, su išdaužytais langais, su užmūrytom staktom. Galima piešti gatvės perspektyvą, galima piešti uždarą kiemą, rūsį“, - užrašė jis studijų programoje.
Ir dar pridūrė: „Vilnius yra mūsų miestas, kas paišys Vilnių, jei ne mūsų dailininkai?“
P.Repšio Vilnius - universiteto ir lietuvių kalbos miestas. Vienas didžiausių ir žinomiausių šio menininko darbų - freskos „Metų laikai“, sukurtos Vilniaus universiteto Lituanistikos centre.
Grafikos centro parodoje eksponuojamuose nedidukuose ofortuose taip pat suskamba lietuvių kalba. P.Repšys, raižydamas į akį kritusius Vilniaus vaizdus, beveik visuomet šalia užrašo jam dirbant kilusias mintis ar nugirstas istorijas.
„P.Repšys yra teksto žmogus. Poezija - jo esybės dalis. Jis daugybę poezijos kūrinių moka atmintinai ir gali puikiai padeklamuoti. Raiškiai, įtaigiai. Iš tiesų yra geras skaitovas“, - pasakojo parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė.
Šifras - paslapties užuomina
„Petras žodį ir kalbą paverčia kodu, šifru. Negana to, jis atspauduose viską rašo veidrodiniu būdu. Kai raižo plokšteles, rašo paprastai, ir net galėtume sakyti, kad tingi kitaip rašyti. Bet iš tiesų tai nėra taip paprasta. Tai tarsi nuoroda į paslaptį“, - vaizdo ir kalbos santykį menininko kūryboje pakomentavo filosofas Vytautas Ališauskas.
Anot filosofo, gausūs neįskaitomi P.Repšio užrašai -- tai slapta nuoroda į daugelį elementaraus kodavimo pavyzdžių. Juk veidrodinis raštas naudojamas labai plačiai - nuo Leonardo da Vinci darbų iki paprastų detektyvinių apsakymų.
Šį kartą šalia L.da Vinci bei detektyvų dar būtų galima paminėti ir žinomo rašytojo Umberto Eco vardą.
Mat „Atvaizduotas istorijas“ menotyrininkė G.Jankevičiūtė pernai rugsėjį pristatė Bolonijos (Italija) meno ir istorijos bibliotekoje, o Bolonija - vieno seniausių Europos universitetų ir pirmojo jo semiotikos profesoriaus U.Eco miestas.
Į Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai skirtos P.Repšio parodos atidarymą susirinkęs meninis ir mokslinis Bolonijos elitas susižavėjo šio grafiko darbais.
Autoriaus bendraamžiai stebėjosi, kad geležinė siena nebuvo kliūtis meninėms idėjoms. Pasak G.Jankevičiūtės, lietuvio kūryboje jie išvydo tai, „kas jiems buvo aktualu jų jaunystės laikais, nes ne vienas italų modernistas ėjo panašia kryptimi“.
Tuo metu Bolonijos jaunimą sudomino spalvingi P.Repšio piešiniai, sukurti per viešnagę Kalifornijoje (JAV). „Gal todėl, kad jie įvairesni ir juose mažiau nuorodų į akademinę sistemą“, - svarstė kuratorė.
Vilnietiškoje ekspozicijoje pritrūko vietos vos vienam Italijoje rodytam raižiniui, tačiau ji papildyta ir vienu į Boloniją nekeliavusiu kūriniu.
Ilgus metus Vilniaus senamiesčio knygyne „Versmė“ stovėjusi P.Repšio skulptūra „Piemenukas“, per masinio privatizavimo bumą sugrįžusi į autoriaus dirbtuvę, įdomiai praplėtė rašto ir vaizdo sąsajų temą.
