„Vilniaus piktžaizdė“, „didžiausia kvaišalų prekyvietė“, „narkomanų liūnas“ – tokie ir panašūs epitetai apie čigonų taborą Kirtimuose neišgąsdino D.Jakštaitės, rašo "Lietuvos rytas".
Vilniaus kolegijoje socialinę pedagogiką studijuojanti 21 metų mergina nutarė nekreipti dėmesio į tai, kas buvo rašoma ir kalbama apie šią toli gražu ne geriausios reputacijos vietą.
Metus ji vaikščiojo po taborą su fotoaparatu, fotografavo mažuosius jo gyventojus ir parengė parodą, kuri kitą savaitę bus atidaryta Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete.
Trečio kurso studentė užsidegė sumanymu įamžinti taboro vaikus, kai pirmą kartą susipažino su čigonų kultūra.
Tai įvyko Naujojoje Vilnioje, fakultete, kuriame ji studijuoja. Čia buvo eksponuojama vieno užsienio autoriaus fotografijų paroda. Į ją atvyko ir čigonų ansamblis.
„Susižavėjau pamačiusi jų šokius. Niekada nesu mačiusi, kad kas su tokia aistra šoktų. Svarsčiau – stebėti, fotografuoti ar filmuoti?
Tada ir kilo idėja surengti parodą, kuri atspindėtų tą kultūrą. Taip ir prasidėjo kelionės į čigonų dienos centrus, taborą, pažintis vis plėtėsi“, – prisimena mergina, kurios požiūris į taboro gyventojus kitoks nei daugumos vilniečių.
– Pirmas apsilankymas tabore pribloškė? Negąsdino kalbos, kad tai – prastos reputacijos vieta? – D.Jakštaitės paklausė „Sostinė“.
– Aišku, nuostabos buvo. Juk taboras – įvairiais gandais apipinta vieta. Neslėpsiu, iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu pradėti bendrauti.
Juk man tai buvo visiškai nauja kultūra, naujos taisyklės. Grįždavau namo emociškai išsekusi. Bet juk ir išvykęs į užsienį patiri panašų kultūros šoką.
Paauglystėje teko girdėti visokių pašaipų apie čigonus.
Dabar nejaukiai jaučiuosi prisiminusi, kad ir pati prie to esu prisidėjusi. Nuomonė pasikeitė pradėjus studijuoti socialinę pedagogiką.
Tad eidama į taborą neturėjau išankstinės nuomonės. Buvau kaip tuščias lapas. Leidau, kad taboro gyventojai jį pildytų.
– Taboro gyventojai atvykėlius neretai pasitinka pykčio protrūkiais. Teko tai patirti?
– Didžiausia problema buvo dėl kalbos barjero. Dauguma čigonų vaikų kalba rusiškai ir tik vienas kitas lietuviškai.
Paaiškėjo, kad čigonų vaikai nuostabūs, nuoširdūs, atviri naujovėms, jiems viskas įdomu, jie viską nori pačiupinėti, kaip ir visi kiti vaikai.
Nepajutau, kad kreivai į mane žiūrėtų ir suaugusieji. Nesulaukiau grasinimų ar juo labiau fizinio smurto.
Bet kai pasakydavau, kad važiuoju į Kirtimus, aplinkiniai mane palydėdavo nuostabos kupinu klausimu: „Nejaugi į taborą?“
Išgirdę, ką darysiu, tėvai baiminosi dėl mano fizinės sveikatos, kad neapiplėštų, o draugas pritarė mano sumanymui.
Jokių incidentų tabore ir neįvyko.
– Kiek laiko fotografavote čigonus?
– Maždaug metus. Iš anksto nesirinkdavau laiko. Jei jo turėdavau, važiuodavau ir ryte, ir dieną. Tiesiog fotografavau jų gyvenimo akimirkas – kas vyksta čia ir dabar.
Fiksavau gyvenimo tabore sąlygas, kaip mokosi vaikai, kokias turi galimybes integruotis į visuomenę. Siekiau kuo greičiau tapti neutraliu asmeniu, nebūti dirgikliu.
Fotografuojant nebuvo jokių draudimų. Galėjau fiksuoti viską, už ko užkliuvo akis.
Tai – nuopelnas savanorių, kurie tabore yra pelnę gerą vardą. Jų dėka ten greitai tapau savu žmogumi.
Pastebėjau, kad čigonai turi puikią nuojautą. Jie greitai atskiria, kas pas juos ateina lydimas gerų ketinimų, į ką reikėtų žiūrėti priešiškai.
Daugiausia laiko praleidau su jaunesniais, pradinių klasių vaikais. Su vyresniais buvo sunkiau susitikti, nes jie turi labai daug įvairios veiklos.
– Nemažai čigonų vaikų nelanko mokyklos. Kaip jie patys aiškina, kodėl neina į pamokas?
– Kiekvienam vaikui mokykla turėtų būti antri namai. Deja, tik ne mažyliui iš taboro.
Visi taboro vaikai man tvirtino tą patį: mokykloje jų laukia žiaurios patyčios, negatyvus mokytojų požiūris į juos. Kai kurie patiria ir smurtą. Mokykloje jie iš karto nurašomi kaip antros rūšies žmonės.
Atrodytų, mokykloje visi turėtų būti lygūs, bet taip nėra.
Dėl to taboro vaikai nelanko mokyklos. Pradinių klasių vaikai dar eina, o vyresnių joje vis mažiau.
Sunku patikėti, bet šiais laikais kai kurie jų lieka neraštingi. Ir visa tai – dėl patyčių mokykloje.
– Vaikai būna naivūs, atviri. Ar jie papasakodavo jums tokių detalių – toje troboje parduodami narkotikai, o ten superkami vogti daiktai?
– Panašių kalbų iš vaikų neteko išgirsti. Ir ar tai tiesa, nežinau. Vaikai atvirai pasakojo, kaip jie gyvena.
Iš pasakojimų supratau, kad jų šeimos gyvena skurdžiai, namuose nėra naujausių kompiuterių. Jie anksti keliasi, bet anksti ir eina gulti.
Be to, vis mažiau galimybių nuvažiuoti į miestą. Vienintelio iki taboro vežančio autobuso reisų skaičius vis tirpsta. Tad vaikams po pamokų lieka tik dienos centras tabore.
Mažyliai dėl to labai neišgyvena. Juk jie – gamtos vaikai. Žaidimų aikštelę greitai įsirengia lauke. Bet labiausiai jie mėgsta šokti ir dainuoti.
Taboro vaikai labai talentingi. Niekas taip nešoka lietuviško „Klumpakojo“ kaip jie.
– Viena valdžia taborą žada sulyginti su žeme, kita siūlo čigonams sklypus namams statyti, trečia grasina juos iškeldinti. Jūs turbūt taip pat susidarėte nuomonę dėl taboro ateities?
– Sunku atsakyti. Taboro gyventojai prašo nei daug, nei mažai – palikite mus čia, kur gimėme, užaugome.
Nemanau, kad Vilniui labai didelis nuostolis palikti žemę Kirtimuose taborui.
Juk tai nėra miesto centras, iš kurio labai pasipelnysi. Dirbti tos žemės taip pat neįmanoma. Tai pramoninis rajonas. Jeigu būtų mano valia, nežaločiau nei vaikų, nei suaugusiųjų, kaip daroma dabar, kai tabore buldozeriais griaunami namai.
