Sėdėjo tose pačiose kavinėse
A.Miežiui mintis surengti bendrų parodų ciklą su M.Kosinskaite kilo po kelių plenerų, kuriuose abu dalyvavo. Mat tapytojai surado nemažai panašumų savo pasaulėžiūroje ir pasaulėjautoje.
Pirmiausia abu jie – savanoriškai palikę sostinę vilniečiai, jaunystėje šlifavę tas pačias senamiesčio gatves, leidę laiką tose pačiose kavinėse. „Abu murdėmės sovietmečio marazmuose, draugavome su to meto alternatyviais personažais. Gal todėl mums taip lengva rasti bendrą kalbą lyg susitikusiems vaikystės draugams“, – prisipažino M.Kosinskaitė.
Parodos pavadinimas „No Problem“ sufleruoja žiūrovams, kad jiems nekils jokių problemų panorus perprasti Miglės (48 m.) ir Andriaus (44 m.) tapybos kodus ir metaforas.
Buvo grupės „Antis“ narys
Tapytojų dueto kuriamas pasaulis gana keistas. Jis gali priblokšti spalvų gausa ar juodais ir baltais kontrastais, bet niekada neatrodys nuobodus.
Pasak menotyrininkės Ritos Bočiulytės, A.Miežio tapyboje susipina metafizinės tendencijos, filosofinės potekstės, dekoratyvumas ir stilizacija, subtilus lyrizmas, ironija ir švelnus groteskas.
Šiuo metu Kretingoje gyvenantis A.Miežis yra baigęs ne tapybos, o architektūros studijas. Paauglystėje jis mėgino kurti muzikinę grupę, 1988 metais buvo populiariosios roko grupės „Antis“ narys. Jis dabar kuria skaitmeninę muziką, komponuoja skaitmeninius fotomiksus.
Herojai – mistiškos būtybės
Bandydami apibūdinti A.Miežio tapybą meno kritikai labai dažnai mini mitologiją, neatpažintus skraidančius objektus ir nežemiškas civilizacijas.Dailininko paveikslai perskaitomi kaip mizanscenos, kuriose nėra gelmės ir perspektyvos, tačiau perduodama žinia – ryški ir aiški.
„Pasitelkdamas tradicinius pabaisiukus (su teigiamu krūviu) autorius naujai žvelgia į tautos paveldą ir jo pritaikymą šiandien. Tai savotiška postmitologija, kai folklorinė tema ar mitinis herojus adaptuojamas jam nebūdingoje socialinėje aplinkoje: tarp angliškų pavadinimų nuotrupų, Holivudo filmų citatų ir panašios atributikos“, – pažymi menotyrininkė Goda Giedraitytė.
O dailės kritikas Remigijus Venckus kelia klausimą, ar grėsmingai pavaizduoti menininko objektai yra pavojingi. Gal iškylantis pavojus yra savotiško vizualinio malonumo ir nuotykio priežastis?
Tapyba – kaip joga
Vilnių į Kauną iškeitusi M.Kosinskaitė prisipažįsta sukraunanti į paveikslus tai, ką žmonės išlieja dienoraščiuose. Jos emocinės būsenos ir troškimai atsispindi vaizduojamuose personažuose.
Netoli Babtų esančiame Žemaitkiemio dvare įsikūrusi dailininkė daug laiko praleidžia savo dirbtuvėje Kaune. Kasdienis tapymas jai – kaip psichoterapija, išgydanti nuo įtampų, nervų ir blaškymosi. Jis veikia ne prasčiau nei joga, be kurios menininkė neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Daugelis pastebi, kad menininkės kūryboje daug teatrališkumo. Persikūnijimo tema jai iš tiesų artima, mat nuo vaikystės mėgo teatrą, mielai dalyvaudavo karnavaluose.
„Tikiuosi, kad žiūrovai labai nenusivils naujose parodose šalia įprastų gražuolių išvydę keistokus personažus, pusiau žvėris ir pusiau žmones, jų fragmentus, transformacijas. Tai tik kitokios kaukės, o vidiniai dalykai, kurie jaudina, išlieka tie patys – santykis su savimi ir su pasauliu, konfliktas ir harmonijos paieška“, – atviravo M.Kosinskaitė.
Du Vilniuje užaugę, tačiau jame nebegyvenantys tapytojai nusprendė sostinėje surengti bendrą parodą, kupiną pankiško maišto prieš tvarkingą, sušukuotą ir neklystantį miesčionių pasaulį atgarsių.