Kaip tik šioje gatvėje Itaparikos saloje Brazilijoje yra įsikūrusi UNESCO Aschbergų fondo remiama meno rezidencija, kurioje menininkės susitiko ir susibičiuliavo, rašo „Lietuvos rytas“.
Kurdamos ir diskutuodamos šioje egzotiškoje šalyje jos praleido du mėnesius.
– Ar svajojote nuvykti į Braziliją? – paklausiau 36 metų V.Samulionytės.
– Kai prisimenu, kaip džiaugiausi išgirdusi, kad gavau stipendiją, tai galima pasakyti, jog iš tiesų labai to norėjau.
– Studijuodama fotografiją Prahoje dirbote ir kruiziniuose laivuose, ir Saudo Arabijos fotoateljė. Kodėl baigusi mokslus grįžote į Lietuvą?
– Buvau jau tiek prisibasčiusi po pasaulį, kad norėjosi visas knygas į lentyną sudėti, o ne lagaminuose nešioti. Juk pirmą kartą Saudo Arabijoje išbuvau pusantrų metų, po to dar devynis mėnesius. Vėliau pusę metų praleidau Turkijoje. Planavau dar važiuoti į Vokietiją, bet pajutau, kad norisi kur nors išmesti inkarą. (Juokiasi.)
– Ar Saudo Arabijoje nuolat dėvėdavote abają – tradicinį musulmonišką drabužį? Ar jums, kaip fotografei, ten buvo daug problemų?
– Nuvykau neturėdama abajos – negalėjau net į gatvę išeiti. Maistą man į kambarį atnešdavo. Pirma mintis buvo: „Nieko blogo aš nepadariau, kodėl turiu nuo visų slėptis?“ Pačią pirmą darbo dieną darbdavė nuvežė tiesiai į turgų. Dirbau moterų fotoateljė, tad dėl to problemų nekildavo.
Kiek sunkiau buvo priprasti prie to, kad jie meldžiasi penkis kartus per dieną. Tada visos įstaigos, parduotuvės, kavinės uždaromos. Jei tokiu metu atsiduri gatvėje, turi ilgokai stypsoti spūstyje. Nėra kur dėtis. Bet prie visko pripranti.
– Saudo Arabija, Turkija, Brazilija – vis egzotiški kraštai. Kodėl jus ten traukia? Juk dauguma lietuvių menininkų rezidencijoms renkasi artimesnes vietas – Berlyną, Amsterdamą, Londoną.
– Kaip tik šio mėnesio pabaigoje ruošiuosi į Londoną. Pirmą kartą. O kodėl traukia tolimos šalys, negaliu atsakyti. Gal todėl, kad ten žmonės gyvena visai kitaip nei Europoje.
– Dažnai abejojama, ar menininkas ką nors rimta gali sukurti per porą mėnesių rezidencijoje. Gal tai tarsi atostogos?
– Jokiu būdu. Rezidencija – puikus dalykas, nes gali visą laiką skirti tik kūrybai. Brazilijoje pasijutau kaip kokia turtinga XIX aukštuomenės atstovė.
Itaparikoje mus ne tik maitino triskart per dieną, bet ir drabužius išskalbdavo. Tikras rojus. Ir vaizdai ten įspūdingi. Ko vertas vien vandenynas su potvyniais ir atoslūgiais. To vandenyno projekcija ant sienos – pagrindinis šios parodos darbas.
– Prie vandenyno stovite jūs. Ir per potvynį, ir per atoslūgį tarsi matuojate savimi vandenyną. O kas kitose fotografijose? Saloje sutikti žmonės?
– Taip. Vienoje užfiksuota ir kita šios parodos dalyvė S.M.Wilson. Prieš kelionę spėjau išklausyti vos dešimt portugalų kalbos paskaitų, todėl su brazilais galėdavau persimesti tik vienu kitu žodžiu. Tačiau jie vis tiek mielai bendravo, o sužinoję, kad esu iš Europos, būtinai pasakydavo, kad ten šalta. Visi jie mielai fotografavosi.
Vienoje nuotraukoje užfiksuotas žmogus, kuris pasigyrė, jog renka moliuskus, o juose – labai daug vitaminų. Kitas prisipažino, kad irgi yra menininkas, nes kuria dirbinius iš kriauklių.
Tačiau didžiausią įspūdį padarė vyriškis, kuris mostelėjo ranka į šalia plūduriuojančią lentą ir pasakė: „Matai, kiek nedaug dalykų čia reikia, kad galėtum gerai gyventi.“
Menininkes domina ryšiai tarp žmonių
V.Samulionytė, baigusi finansų ir vadybos studijas Kauno technologijos universitete, mokėsi Prahos kino ir televizijos akademijos Fotografijos katedroje. Lėšų mokslams prasimanė dirbdama fotografe Saudo Arabijoje.
Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Svarbiausi jos fotografijų ciklai: „Kosha“, „60 monumentų“, „Dublin3337“, „Desert Expatriates / Dykumoje“. Fotografė surengė parodų Danijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV ir kitose šalyse.
Rašytoja ir poetė S.M.Wilson kilusi iš Naujosios Zelandijos. 2014 m. parašė pirmąją knygą „Pen Pal“, pasakojančią apie mergaitę, rašančią laiškus paslaptingam draugui, kuris niekada į juos neatsako.
Jos kūryba publikuota įvairiuose elektroniniuose ir spausdintiniuose žurnaluose. Menininkę domina ryšiai tarp žmonių.