„Buvo neįmanoma nepastebėti įspūdingos Gedimino prospektu žingsniuojančio dailininko T.K.Valaičio figūros.“ Tokį ar panašų sakinį galima rasti beveik kiekvienoje memuarų knygoje, jei ją rašė Vilniuje sovietmečiu gyvenęs žmogus. Puikus formos meistras, įžvalgus kūrėjas ir įspūdingo stoto vyras, vedęs išskirtinės inteligencijos damą – garsiojo rusų poeto Konstantino Balmonto anūkę dailininkę Marianą Bruni, buvo tarsi ryški dažų dėmė niūrokame fasadinės kultūros lauke.
Pasak parodos kuratorės Giedrės Jankevičiūtės, nykioje sovietmečio pilkumoje T.K.Valaitis išsiskyrė viskuo – ir išvaizda, laikysena, ir interesais, užmojais, veikla. Jis netilpo sistemos rėmuose, gyveno plačiau, intensyviau, įvairiau net ir už daugumą menininkų.
„Išvaizdus, talentingas, vertinamas kolegų, mylimas moterų, lydimas sėkmės, atidus kūrybos ir kasdienybės estetikai, jis buvo žinomas ne vien Lietuvoje, bet ir Rygoje, Taline, Maskvoje. Asmeninis žavesys, meniniai gabumai, priklausymas neoficialiam Vilniaus elitui ir ankstyva mirtis pavertė Valaitį kultūros herojumi, apie jį sklido legendos, bet tikrų žinių būta labai mažai“, – parodos herojaus portretą keliais mostais nutapė G.Jankevičiūtė.
Po išsamaus kuratorės atlikto tyrimo T.K.Valaičio 80-mečiui skirta retrospektyva nė iš tolo neprimena dulkėto senienų sandėlio. Paroda ir ją lydintis išsamus katalogas su gausiais amžininkų liudijimais ne tik pažeria nemažai intriguojamų iškilaus menininko kūrybos ir gyvenimo faktų, bet ir nušviečia jo epochos politinį ir kultūrinį kontekstą.
Paroda „Teodoras Kazimieras Valaitis. 1934–1974“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki vasario 1 dienos.
