3-iosios šiuolaikinės lietuvių dailės kvadrienalės „Q14: dailė ant vėliavos stiebo“ rengėjai su jos meno vadovu tapytoju Vaidotu Žuku priešakyje užsibrėžė ambicingą tikslą. Jie sumanė parodyti, kad Lietuvos dailininkai nesislepia dramblio kaulo bokšte nuo dienos aktualijų.
Tai pabrėžia ir pagrindinei kvadrienalės parodai pasirinkta vieta – ką tik po renovacijos atidaryta Vilniaus gynybinės sienos bastėja. Organizatorių manymu, menininkų darbai sugrąžina gynybiniam statiniui jo tikrąją paskirtį – saugoti ginklus. Šį kartą – tai dvasinės kūrybos ginklai.
– Jūsų kūryba ne kartą įvertinta įvairiais apdovanojimais. Kaip reagavote sužinojęs, kad pagrindinius kvadrienalės prizus pelnėte jūs ir Stasys Eidrigevičius? – paklausiau 64 metų grafiko E.Saladžiaus.
– Aš jau per senas džiaugtis prizais. Be to, menas – tai ne sportas, nekenčiu varžybų mene.Su S.Eidrigevičiumi mokydamiesi buvome kurso draugai. Jis visuomet labai taiklus ir šmaikštus. Puikiai moka išlukštenti įvykio esmę, nuvalyti šlaką nuo visokiausių įvykių.
– Kas jums pačiam buvo įdomiausia kvadrienalės parodoje bastėjoje?
– Jau minėtas S.Eidrigevičius. Dar klampūs Jono Maldžiūno darbai su kažkokiais haliucinogeniniais grybais. Jie savo nuotaika labai tinka parodai, kuri vadinasi "Dailė ant vėliavos stiebo", nes užčiuopia šios dienos pulsą.
Krito į akį Žygimanto Augustino autoportretas, kurio toks įdomus žvilgsnis, tarsi iš XIX amžiaus. Tai universalaus žmogaus portretas. Tokio žmogaus, kuris ne tik iš mūsų amžiaus, bet ir iš kitų epochų gali pasižiūrėti, kaip mes šiandien atrodome. Jis puikiai moka fechtuotis savo teptuku ar pieštuku, ir ta meistrystė žiūrovams dažniausiai užgožia esmę. Reikia šiek tiek pastovėti prie jo kūrinių, kad suvoktum kokie tai aštrūs ir gilūs darbai.
– Bastėjoje eksponuojami jūsų darbai atvirai kritikuoja agresyvią Rusijos politiką. Jums imponuoja aktyvi menininkų pozicija?
– Tai nėra grynas politikavimas, kuris – politikų ir diplomatų reikalas. Tačiau kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į šalyje ir už jos sienų vykstančius reiškinius.
Žinoma, yra visokių menininkų. Dažnai jų reakcija priklauso ir nuo temperamento. Didis mūsų poetas Henrikas Radauskas buvo grynas estetas. Bet tai jam netrukdė per karą ir kitus kataklizmus rašyti labai paveikius eilėraščius. .Mane visą laiką domino žmonės, kurie gyveno prieš mane. Ir Lietuvos dailininkų, ir kitų europiečių kūryba.
Pavyzdžiui, Elvyro Andriolio, kuris buvo nuostabus tapytojas, grafikas. Jis Europoje buvo vertinamas ne prasčiau nei žymusis XIX iliustratorius prancūzas Gustave'as Dore. Dar iš tų laikų yra Arturas Grottgeris -- lenkų grafikas, kuris sukūrė labai įtaigius ciklus apie Lietuvą, Varšuvos sukilimą.
Man artimi žmonės, kurie ta pačia ranka galėjo meistriškai valdyti ir kardą, ir teptuką, ir rėžtuką. Ir kartu buvo nekvaili, puikiai suvokė politinės situacijos niuansus. Todėl ir aš noriu tęsti tą tradiciją: stebėti savo epochą – analizuoti, kas joje vyksta.
– Todėl jūsų darbuose yra ne tik ironijos, bet publicistikos?
– Dabar ant vėliavos koto iškeltas liberalizmas. Liberalams viskas yra įmanoma, tai kodėl tuo nepasinaudoti?
Dabar politinė situacija labai įtempta, o mūsų kaimynė Rusija kaip visuomet yra labai tiesmuka. Švelniai kalbant. Mano galva – kaip šaukia, taip reikia ir atsiliepti. Taigi, atsiranda darbai, kuriuose yra ir humoro, ir publicistikos, ir net to paties gruboko tiesmukumo.
Menininkams kartais reikia nusileisti žemiau debesų, neapsimesti didžiais filosofais. Juk mūsų pirmtakai matė realius dalykus ir mokėjo juos pateikti savo kalba: ar tai būtų literatūra, ar vaizduojamasis menas, ar teatras. – Tačiau politiškai angažuoti darbai ne visuomet naudingi pačiam menininkui. Ar tiesa, kad jūsų kūrinius vien dėl jų tematikos yra atmetę užsienio parodų kuratoriai?
– Visko yra pasitaikę. Prancūzai nepriėmė į parodą darbų iš ciklo „Gražieji Rytai“. Matyt, kuratoriai buvo raudonieji, todėl ir išsigando mano darbo. Jie Rusiją įsivaizduoja visai kitaip.
Ir kiti vakariečiai į mano kūrinius tokiomis temomis žiūri gana įtariai ir nepalankiai. Bet juos galima suprasti. Jie niekada nėra patekę į tokias situacijas kaip mūsų tėvai ar seneliai. Ir nelabai suvokia, kas yra Rusija.
Gal, duos Dievas, ir nesuvoks niekada, nes ir mes patys nenorėtume vėl išbandyti to ant savo kailio.
– Jūs Rytų temą gvildenate jau senokai? Esate sukūręs ir Sausio įvykiams skirtų darbų, o kvadrienalės prizą pelnėte už raudoną mešką Kremliaus fone.
– Tai tarsi vienas ciklas –aš jį pradėjau kurti tą sausio naktį. Jis ir toliau lipdosi kaip koks kregždžių lizdas. Pavadinimą „Gražieji Rytai“ pasiskolinau iš paryžiečio Prano Gailiaus.
Kai pamačiau jo grafiką, pamaniau, kad jis kuria kaip tikras estetas, o aš pasinaudodama tuo pačiu pavadinimu galiu parodyti, kaip tie Rytai atrodo iš kitos pusės.
Juk yra ir ta kita pusė, nors daugelis jos vengia. Arba kaip maži vaikai bijo pasižiūrėti į tą tamsiąją pusę, nes ji iš tiesų yra baisoka.
