Surengė gelbėjimo operaciją
Viena stipriausių K.Zimblytės kolekcijų taip būtų gal ir pražuvusi, jeigu ne N.Vilutytė, kadaise sukūrusi tiems patiems Laidojimo rūmams freską-sgrafitą „Paukščių takas“, kurį naujieji ritualinių paslaugų rūmų savininkai nutarė restauruoti – per daug metų meno kūrinys aplašėjo žvakių vašku, aptrupėjo.
Sukurti sgrafitą prabangiai šarvojimo salei N.Vilutytę dar 1988 metais pakvietė pastato architektas Česlovas Mazūras. Sykiu jis pasiteiravo, kas galėtų sukurti tapybo darbų tos pačios salės šoninėse patalpose. N.Vilutytė rekomendavo K.Zimblytę. Ši su dideliu užsidegimu ėmėsi darbo ir, specialistų vertinimu, sukūrė vieną stipriausių savo kolekcijų, ilgai kabojusią specialios paskirties erdvėje, o prieš kelerius metus atsidūrusią sandėlyje.
Tokių, kurie vaikščiotų į Laidojimo rūmus pasižiūrėti meno kūrinių, vargu ar rasime, tad ir apie dingusius iš interjero kūrinius nei K.Zimblytės draugai, nei jos kūrybinio palikimo perėmėjai iš „Lietuvos aido“ galerijos, nei kiti meno bendruomenės atstovai nieko nežinojo. O naujiesiems Laidojimo rūmų savininkams jie pasirodė aptriušę, ne puošiantys, o darkantys patalpą, tad juos nukabino ir paslėpė toliau nuo akių.
Atvykusi restauruoti savo sgrafito N.Vilutytė iškart pasigedo savo kolegės darbų K.Zimblytės darbų ir buvo pritrenkta, kai aptiko juos, didžiulio formato kūrinius ankštame sandėliuke. Kai pasakė apie tai kolegoms ir visi kartu pradėjo mąstyti, kaip juos gelbėti, pirmoji mintis buvo: „Važiuojam ir pasiimam.“
Tokių drastiškų priemonių neprireikė. K.Zimblytės darbai savo misiją ritualinių paslaugų fone jau atliko, Laidojimo rūmų savininkai sutiko, kad jie būtų paimti parodai, restauruoti, o galiausiai – perduoti Lietuvos dailės muziejui. Perdavimo procedūros, kaip žinome, nėra paprastos, tad kol kas kūriniai guli supakuoti Laidojimo rūmuose.
O dailininkė N.Vilutytė, juos išgelbėjusi, negali atsidžiaugti: „Štai kokie sutapimai, koks stebuklingas tas pasaulis ir gyvenimas – tiesiog galiu paliudyti sielos nemirtingumą.“
Supratimą rado Maskvoje
Kol kas kitus K.Zimblytės kūrinius nuo trečiadienio galima išvysti Nacionalinėje dailės galerijoje – čia atidaryta jos ankstyvosios kūrybos paroda „Kazimiera Zimblytė. 7-asis dešimtmetis“.
K.Zimblytė buvo viena iš nedaugelio grynojo modernaus mąstymo menininkų Lietuvoje, viena iš lietuviško abstrakcionizmo šulų, nuožmi, laisva, gebanti, anot kolegų, iš dumblo gelmės išpešti sakralumo.
Ji radikaliai nutraukė ryšius su figūrine, pasakojimu grįsta tapybos tradicija. Žvelgiant į K.Zimblytės kūrinius reikia ieškoti ne konkrečios minties išraiškos ar simbolinės reikšmės, bet telktis į savo vidinį pasaulį ir apmąstymus apie tai, kas apčiuopiama ir kas nematerialu, kas yra šiapus ir kas plyti anapus.
Ar įmanoma statiškame vaizde sukurti judėjimo iliuziją arba tapybos kūrinio paviršiumi slenkančio vaizdo įspūdį? Šie klausimai domino dailininkę, o atsakymų ji ieškojo remdamasi minimaliomis plastinėmis priemonėmis: erdve ir abstrakčia forma bei koliažu.
Menotyrininkės Ievos Kuizinienės teigimu knygoje „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“, iki netolimos praeities jos kūrybą buvo galima vadinti opozicine – K.Zimblytė net iki 1990 m. nebuvo kviečiama į Lietuvoje rengtas tarptautines dailės parodas, 1961-1987 m. išleistuose šešiuose bendruose tapybos albumuose nėra reprodukuotas nė vienas jos paveikslas.
Pirmoji personalinė dailininkės paroda, surengta 1968 metais „Vagos“ leidykloje, buvo piktai valdžios sukritikuota ir uždaryta. Supratimą dailininkė rado tarp undergraundo kultūrai priklausiusios rusų inteligentijos Maskvoje. Kaip teigia parodos kuratorė Milda Žvirblytė, „undergroundo dailininkų susidomėjimas abstrakcija 6-7 dešimtmetyje virto kone kultūrine epidemija. K.Zimblytės kūriniai eksponuoti privačioje Vasilijaus Rakytino galerijoje, jų įsigijo garsūs rusų undergraundo meno kolekcininkai. 1973 metais dailininkė gavo užsakymą sukurti scenos užuolaidą Gnesinų aukštajai muzikos mokyklai Maskvoje.“
Pergalėjo pilką monotoniją
Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojama iki šiol viešumoje beveik nerodyta ankstyvoji K.Zimblytės kūryba – paveikslai, piešiniai, koliažai, eskizai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, Vilniaus universiteto bibliotekos, privačių kolekcijų.
Parodos kuratorės M.Žvirblytės įsitikinimu, tai – intensyviausias individualių meninių ieškojimų etapas, o dailininkės grynoji abstrakcija labai reikšminga XX a. antrosios pusės Lietuvos tapybos modernėjimui.
Šia paroda bandoma atkurti to etapo visumą, suvokti abstraktaus paveikslo atsiradimą, apmąstyti abstrakčiosios dailės gyvavimo sąlygas ir prielaidas sovietinėje epochoje, kai, Vaclavo Havelo žodžiais tariant, pilka monotonija užgniauždavo menkiausią individualybės pradą.
Tačiau K.Zimblytės 7-ojo dešimtmečio kūryba teigia: „pilka monotonija“ negalėjo nustelbti individualybės, sutrukdyti kurti tai, kas jai patiko.
