Sostinės „Vartų“ galerijoje surengta J.Barilaitės paroda „Abrakadabra“ – turbūt pirmasis lietuvių menininko kūrinys, kuriame taip aiškiai jaučiami Ukrainos ir Rusijos konflikto atgarsiai.
Parodos atidarymo išvakarėse įvykusi Paryžiaus tragedija, kai teroristai įsiveržė į satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakciją ir sušaudė ten dirbančius žmones, J.Barilaitės videofilmus nuspalvino dar niūresniais atspalviais.
Klausimas apie menininko vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje ir jo atsakomybę už kiekvieną savo kūrinį – žodį ar piešinį – jau ne retorinis. Ir skamba jau ne vien galerijų salėse, bet ir kasdienių žinių kanalų eteryje.
– Šio darbo sumanymas kilo gerokai anksčiau, nei prasidėjo karas Ukrainoje. Kokia buvo pirminė idėja? – paklausiau 42 metų J.Barilaitės.
– Norėjosi padaryti darbą apie kūrybos gimimą kalboje. Apie supratimą ir nesusikalbėjimą.
Ieškodama tokių žodžių, kurie būtų daugeliui suprantami be vertimo, prisiminiau vaikiškas skaičiuotes. Kai vaikystėje žaisdavome kieme, jas puikiai suprasdavo ir lietuviai, ir rusai, ir lenkai.
O pradėjus rimčiau domėtis skaičiuotėmis paaiškėjo, kad žodžius „eni, beni“ suprastų ne tik mūsų kaimynai, bet ir anglai, prancūzai ir daugelio kitų šalių žmonės.
Su skaičiuotėmis atsirado ir jau beveik lietuvišku žodžiu laikoma „abrakadabra“. Paaiškėjo, kad išverstas iš hebrajų kalbos jis reiškia „aš kuriu kalbėdamas“.
Skaičiuotės man pasirodė kaip kokios visiems bendros prokalbės, buvusios iki Babelio bokšto statybų, likučiai.
– Ar videofilmus kūrėte specialiai „Vartų“ parodai?
– Ne. Nusprendžiau dalyvauti tarptautiniame meno projekte „Close Stranger“ (liet. „Pažink svetimšalį“), kuris įtraukė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos menininkus. Parodos ir rezidencijos vyko trijuose uostuose – Klaipėdoje, Kaliningrade ir Gdanske.
Tai buvo Europos kaimynystės ir partnerystės programos renginys, kurio tikslas – skirtingų šalių kūrėjų bendradarbiavimas. Jame dalyvavo ne tik vizualiojo meno kūrėjai, bet ir rašytojai, muzikai, kitų sričių atstovai.
Tačiau kaip tik tada kilo konfliktas Ukrainoje ir paaiškėjo, kad ne tik skirtingų šalių menininkų bendradarbiavimas, bet ir bendravimas – ne toks paprastas dalykas. Dalis lenkų menininkų, kurie dalyvavo parodoje Klaipėdoje, protestuodami prieš Rusijos politiką atsisakė eksponuoti darbus Kaliningrade.
Man pačiai teko išmesti keletą projekto dalyvių iš feisbuko draugų, nes jie aktyviai platino šlykščią dezinformaciją apie įvykius Ukrainoje. Tokie suartėjimo projekto paradoksai.
– Tuomet atsirado kovos būgnai ir herojiška menininkės figūra ant dangoraižio stogo su praskrendančiu naikintuvu?
– Iš pradžių karo tema buvo lyg ir ne visai sąmoninga. Kai dariau performansus, skaičiuotės žodžiai skambėjo gana neutraliai. O kai pasipuošusi blizgančia suknele atsistojau prieš kamerą, pastebėjau, kad iš viso sąrašo vis dažniau renkuosi rusiško, slaviško atspalvio žodžius ir jie skamba vis pikčiau, agresyviau. Pradėjau galvoti apie Rusiją, kaimynus, karą, ir atsirado daug daugiau emocijų.
Filmavimas vyko jau prasidėjus Maidano įvykiams. Man pasirodė svarbu į tai reaguoti. Ką mes galime tokiomis aplinkybėmis padaryti? Tik liudyti tokį pasaulį, koks jis yra.
O karinio forto ir dangoraižio vaizdai atsirado tada, kai lankiausi rezidencijoje Kaliningrade. Buvau sumaniusi tokią alegorišką istoriją, kurioje mitinė herojė-menininkė leidžiasi į pragarus ir kyla į dangų. Tai toks mitologijos ir humoro, ironijos mišinys.
– Rusija daugeliui žmonių iki šiol susijusi su mūsų sovietine praeitimi. Galbūt Kaliningrade atgijo sovietinės vaikystės prisiminimai?
– Taip. Buvau pakraupusi. Supratau, kad jei nori atgaivinti šilčiausius jausmus Lietuvai, užtenka nuvažiuoti į Rusiją, pavyzdžiui, į Kaliningradą.
Iš karto atgijo ir visos sovietinės baimės. Juk ten, kaip ir pas mus sovietmečiu, kiekvienas kontrolierius ir kasininkas ant tavęs rėkia. Apšaukia baisiausiai vos tik paklausus, kiek kainuoja autobuso bilietas. O kai sužino, kad tu užsienietis, puola aiškinti, kaip reikia pajusti miesto dvasią ir pastovėti prie katedros.
Teko susidurti net ir su saugumo tarnybomis. Nuolat mus lydėjo įvairiausi gidai, kaip kokioje Šiaurės Korėjoje. Ne visur buvo galima patekti net ir susitarus iš anksto.
Dangoraižis filme – tai tas legendinis „Dom sovetov“, kuris pradėtas statyti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, nugriovus Karaliaučiaus pilį. Pastatas iki šiol nebaigtas.
Kai į miesto iškilmes buvo atvykęs prezidentas Vladimiras Putinas, jie iš gatvės pusės įstiklino to pastato langus ir šiek tiek padažė. Kita pusė liko nedažyta. Mums puikiai žinomas, bet jau kiek primirštas sovietinis absurdas.
Tai siaubingas apleistas pastatas, laksto baisūs šunys, bet šiek tiek davę sargui į kišenę sugebėjome užlipti visus tuos 26 aukštus ir išlįsti ant stogo. Likimo ironija, kad vos užlipus prasidėjo tokia baisi liūtis su žaibais, kad net kameros negalėjome išsitraukti.
Latvis tiria paralelinį pasaulį
Galerijoje „Vartai“ šiuo metu galima pamatyti ir jaunosios kartos latvių menininko 26 metų Indrikio Gelzio personalinę parodą.
Menininkas pristato specialiai šiai erdvei sukurtą instaliaciją, kurios pagrindinė tema – meno kūrinio, taip pat ir viso mus supančio pasaulio, kaip Dievo kūrinio, suvokimas, jo galimybės ir paradoksai.
„Esu įsitikinęs, kad meno kūrinys negali turėti tik vienos prasmės. Juk kiekvienas žmogus skirtingas, todėl kiekvieno galvoje susikuria savitas vaizdas, pripildytas skirtingų prasmių. Tai puikiai iliustruoja šioje parodoje stovinčios knygų lentynos, kurios skirtingos, tačiau jų surašyti matmenys vienodi. Iš tiesų tai tarsi tos pačios lentynos, tačiau pamatytos dviejų skirtingų žmonių akimis“, – savo sumanymą aiškino I.Gelzis.
Menininkas nesidomi fantastika ar ezoterika, jo manymu, paraleliniai pasauliai – ne mistika, o kasdienybė. Kiekvienas žmogus gyvena savame pasaulyje ir net jis kartais pasikeičia iš esmės. Tai I.Gelzis patyrė savo kailiu. Nuo mažens svajojęs apie verslininko karjerą, laisvalaikiu domėjęsis pasivažinėjimais riedlente ir muzika, jis visai netikėtai tapo dailininku.
„Menu susidomėjau būdamas dvyliktoje mokyklos klasėje. Pradėjau tapyti, piešti ir be jokio išankstinio pasiruošimo įstojau į Latvijos dailės akademiją. Nežinau, kodėl taip nutiko. Man iki šiol tai – paslaptis, nors nemažai apie visa tai mąsčiau“, – prisipažino paralelinius pasaulius tyrinėjantis kūrėjas.
