Pirmadienį Kaune vyko parodos – konkurso „Geriausias 2014 metų kūrinys“ apdovanojimai. Geriausią per praėjusius metus sukurtą darbą rinko kauniečiai. Jie nusprendė, kad įdomiausias buvo tapytojo Prano Griušio drobių ciklas „Jų ieško policija“.
Šešioliktąjį kartą rengtą parodą aplankė ir už kūrinius balsavo rekordinis kauniečių skaičius. Iš viso balsavimo urnose rasti 2 tūkstančiai 45 balsavimo lapeliai. Prie to, kad paroda buvo įdomi kauniečiams, prisidėjo ir skandalas. P.Griušys nutapė tris apsinuoginusias moteris. Jų veidai priminė tris žinomas Kauno menininkes ir P.Griušio koleges, dėstančias Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentams. Moterims pasipiktinus, šie darbai iš parodos dingo. Apie tai sužinoję studentai dar aktyviau balsavo už savo dėstytoją.
Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktorius, Lietuvos dailės istorikas Osvaldas Daugelis pripažino, kad pasišaipyti iš kolegų Kauno menininkai nevengė visais laikais. Tačiau vis rečiau jiems pavyksta visuomenę nustebinti skoningais pašmaikštavimais, kurie skatintų sveiką kauniečių mąstymą.
– Ar žvelgiant į Lietuvos ir Kauno meno istoriją yra buvę atvejų, kai menininkai savo darbais pašiepdavo kolegas? – „Laikinoji sostinė“ paklausė O.Daugelio.
– Prisimenant XX amžiaus pradžią ir tarpukarį bene garsiausiai yra nuskambėjusi istorija apie dailininką Antaną Rūkštelę. Jis tapė realistinius paveikslus. Po jo darbų parodos savo novelėse jo kolega Paulius Galaunė parašė, kad iš tos rūgštelės nebus gero vyno.
Beje, kaip menininkas išpeiktas ir taip išgarsėjęs A.Rūkštelė vėliau vedė prezidento Antano Smetonos dukterį.
Tarpukariu trūko butų karininkams. Todėl iš savo būsto buvo iškeldintas dailininkas Kajetonas Sklėrius. Kolega Petras Kalpokas ta proga nupiešė paveikslą „Sklėrių meta iš buto“. Dailininkė Barbora Didžiokienė yra nupiešusi keletą karikatūrų, kaip tuometiniai kauniečiai menininkai pešėsi.
Tai buvo nekaltos ir elegantiškos recenzijos bei karikatūros.
– Ar menininkai bandydavo išgarsėti arba priminti apie save ir kitais būdais, pavyzdžiui, skandalingu elgesiu?
– Visi vieni kitus pažinojo, kartu diskutuodavo ir santykius aiškindavosi prie vyno taurės. Kartais tai pastebėdavo ir visuomenė. Pavyzdžiui, pagarsėjo faktas, kad architektas ir scenografas Vladimiras Dubeneckis pasivaišinęs taip ir nenuėjo iki teatro, užmigo ant gatvės suolo, o jo scenografijos piešiniai mėtėsi šalia.
Tačiau tai, kad menininkai elgėsi bohemiškai, nieko keista. Taip yra ir dabar.
Liūdnesnis faktas, kai dailininko išgarsėjimo priežastimi tampa mirtis. Taip atsitiko su grafike ir tapytoja Marce Katiliūte. Menininkė nusižudė 1937 metais. Tada jai buvo 24-eri.
Iki šiol svarstoma, kodėl ji taip pasielgė. Vieni sako, kad nusiminė, nes valstybė neskyrė jai stipendijos studijoms Prancūzijoje, kiti mano, kad neištvėrė skeptiško visuomenės požiūrio į moterį menininkę ar sugniužo patyrusi nelaimingą meilę. Deja, tik paslaptinga mirtis privertė specialistus atidžiau pažvelgti į jos darbus. Jos kūryba po mirties buvo labai gerai įvertinta ir pripažinta.
– Šiuolaikiniai Kauno menininkai taip pat sugeba kartkartėmis sujudinti kauniečius. Ypač populiaru tai buvo Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Tačiau pastaruoju metu šis reiškinys vis retesnis. Kaip manote, kodėl?
– Šiuolaikiniai menininkai labiau linkę provokuoti visuomenę savo kūryba ir taip išgarsėja. Bene skandalingiausia buvo kauniečių grupė „Post Ars“. Aleksas Andriuškevičius, Česlovas Lukenskas ir Robertas Antinis 1990 metų vasario 17 dieną surengė pirmąją grupės parodą Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje.
A.Andriuškevičius pristatė instaliaciją „Radiatorius“ – ant horizontaliai padėtų strypų prikalė duonos kepalų. Č.Lukenskas darbui „Persižvaigždžiavimas“ panaudojo kiaulių galvas, iš jų sudėjo žvaigždes.
Dėl tokių kūrinių pasipiktino ir visuomenė, ir dalis menininkų bendruomenės. Paroda buvo uždaryta nepraėjus nė savaitei.
Dabar atsigręžę atgal galime sakyti, kad tai buvo svarbi paroda šiuolaikinio Lietuvos meno istorijoje. Joje pirmą kartą pavartotas terminas „instaliacija“. Iki tol Lietuvoje niekas nebandė taip drastiškai gvildenti socialinių, politinių, etinių aspektų.
Pastaruoju metu tokių visuomenę sujudinančių provokacijų vis mažiau. Manau, taip yra dėl to, kad menininkai ieško naujų saviraiškos būdų pasitekdami įvairias medijas. Ypač madingas tapo vaizdo menas. Tačiau, mano nuomone, jis mažai įdomus paprastiems meno vartotojams. Meno galerijoje spoksoti į televizorių mažai kas susigundo.
Menininkams vis sunkiau nustebinti publiką, o parodų rengėjams į galerijas privilioti lankytojų.
– Kaip vertinate naujausią Kauno menininkų gyvenimo intrigą, pagarsėjusią parodoje „Geriausias meno kūrinys 2014“?
– Manau, kad paroda „Geriausias meno kūrinys“ yra priimtina ir menininkams, ir jos lankytojams. Tai galimybė kartą per metus pamatyti, ką kuria kolegos. Kauniečiai taip pat noriai ją lanko, tai daryti juos skatina galimybė išreikšti savo nuomonę balsuojant.
Šių metų P.Griušio pavyzdys parodė, kad intrigų žmonėms reikia. Visus domino, kas tos jo nutapytos moterys. Jos pačios reagavo skirtingai. Viena juokėsi, kita grasino teismais. Sunku pasakyti, kaip pats jausčiausi tokioje situacijoje. Tačiau žvelgiant į tokį menininkų tarpusavio santykių aiškinimąsi atrodo, kad iš dailininko pokšto laimėjo visi.
Jis pelnė apdovanojimą, publika gavo pretekstą pašnekėti, paroda buvo gausiai lankoma. Net pačios P.Griušio pavaizduotos herojės taip pat išgarsėjo. Manau, kauniečiai pasidomės, ką jos kuria. Meno kūriniai, provokuojantys ironišką požiūrį į save, į aplinkinius žmones ir reiškinius, sveika savikritika gaivina sąmonę, skatina sveiką mąstymą. Deja, skoningai pašmaikštauti mene nelengva.