Žmogaus kaukolė pribloškė silpnesnių nervų parodų lankytojus

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidarytos trys šiuolaikinio meno ekspozicijos užpildė beveik visas šio komplekso erdves: lankytojai čia gali susipažinti su menotyrininkų Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus projektu „Remake“, naujausiais tapytojo Lino Jusionio darbais ir fotomenininko Alfonso Budvyčio retrospektyvine kūrybos paroda.

Daugiau nuotraukų (1)

Gediminas Pilaitis

Mar 14, 2015, 6:36 PM, atnaujinta Jan 10, 2018, 12:04 AM

Meno terminalas“ pristato kūrėjus

Parodoms skirta projektą „Remake arba Meno terminalas: Melancholija. lt“ pristatę I.Kazakevičius ir V.Poškus sakė šį darbą kūrę kaip informacinį žaidimą ir klausimyną. Jis, tarsi netradicinė recenzija, kviečia žiūrovus interaktyviai pažinti 16 kultūros stereotipų, jiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti jų kūrinius, atsakyti į klausimus ir keliauti prie kitų personalijų.

„Naudodami kičo estetiką sukonstravome „parodas parodoje“. Hiperbolizuojame pagrindines menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti, kai meno vertybės nuolat kilnojamas iš vienos vietos į kitą Tradicinis meno kūrinių eksponavimo metodas šiame projekte pakeistas formule, vizualiai išreiškiančia ne vien tik lietuviams būdingos melancholijos fenomeną“, – per parodos atidarymą „Meno terminalą“ pristatė I.Kazakevičius.

Ironiškus meno stereotipus – nuo lietuviško rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės žaismingai įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mykalojus Povilas Vilutis, Marius Zavadskis.

„Meno terminalo“ pristatomų autorių biografijas papildo stiklo dėžės, kuriose saugomas koks nors jų tapatybę atspindintis objektas arba fetišas – batas, plaukų gumytė, senas teptukas, aplamdyta pasakų knyga, netgi žmogaus kaukolė, pribloškusi kai kuriuos silpnesnių nervų parodos lankytojus. Gintaru inkrustuoti dirbiniai – pagrindinė interaktyvios parodos organizatorių perkurtos ir hiperbolizuotos menininkų kūrybos metafora.

Šis kitose šalies ir užsienio galerijose jau eksponuotas I.Kazakevičiaus ir ir V.Poškaus projektas linksmai akcentuoja lietuviškos melancholijos atmainas. Tai – savotiškas projekto autorių siekis kurti universalią šiuolaikinio meno galvosūkių pažinimo formulę įvairaus intelekto, išsilavinimo socialinio statuso ir tautybės žiūrovams. Klaipėda – galutinė „Meno terminalo“ stotelė.

Tapyba – intelektualiems žiūrovams

L. Jusionio tapybos parodos „Anapus laiko, laukiant kol tai nutiks“ pavadinimas, anot autoriaus, sugalvotas kaip laiko nuoroda, apibūdinanti išskirtinę pasakojimo erdvę, kurią galima suvokti ir kaip pristatomus kūrinius vienijantį pradą. Dailininkas savo darbuose mėgina atskleisti vaizdinių, jų siužetinių linijų, emocinio erdvės ir laiko pojūčio santykį.

„Mane domina į vaizdinius sudėtos mintys, kai tie vaizdiniai vienu metu jas ir priima, ir priešinasi. Konstruoti įsivaizduojamus personažus man padeda kasdienybę, seni ir nauji prisiminimai, daugiau ar mažiau žinomų istorijų motyvai. Visa tai kūriniuose atgyja kaip asmeninės patirties projekcija“, – per parodos atidarymą kalbėjo jaunosios kartos menininkams intelektualams priskiriamas L. Jusionis.

Ar vaizdinys – tiktai nuoroda į autentiką, ar jis pats yra „daiktas savyje“ ir dėl to išlieka nebylus ? Paveikslą galime suvokti ir  kaip tam tikrą koordinačių sistemą, kai menininkas iš padrikų jį įkyriai persekiojančių minčių ir vaizdinių bando sukurti prasmių prisodrintą visumą ? Bet ką atspindi tokie paveikslai – kažkokią istoriją ,kūrėjo  patirtį ar tik technologiją ? Gal tai – tik pasakojimas apie tai, kaip jie sukonstruoti ? Ieškantiems atsakymų į šiuos bei kitus klausimus vertėtų savo akimis pažvelgti į L. Jusionio kūrybą.

Menotyrininkė Danutė Gambickaitė pastebi, kad L. Jusionis šioje parodoje atskleidžia šiek tiek daugiau: „Jo detektyvinių vaizdinių užuominos krypsta nauja linkme, verčia galvoti, kad atsidūrei dar sudėtingesnėje, daugiau galimybių teikiančioje sistemoje. Panašus jausmas užklumpa, kai įkopęs į kalną žmogus nuo jo pamato tankme apaugusį slėnį, mėgini jį įsiminti“.

L.Jusionio tapyboje ryškėjančią aritmetine progresija besiklostančių vaizdinių savarankiškumo seką, artimą moderniosioms naujojo ir spekuliatyviojo realizmo filosofų teorijoms, D. Gambickaitė linkusi  vertinti atsargiai: „Nereikia visko suvokti tiesiogiai. Tai veikiau tam tikri ryšių žaidimai“.

O gal L. Jusionis, kaip Samuelis Beckettas savo dramose, rodo mus supančio pasaulio sąrangos paradoksus ir absurdiškumą – peržengęs laiko sieną didelio formato drobėse projektuoja mistines erdves ir laukia, kada kas nors nutiks ?

Fotomenininko darbuose – spengianti tyla

Meno gerbėjai užplūdo KKKC salę, kurioje eksponuojama šiuolaikinės Lietuvos fotografijos klasiko vardą pelniusio Alfonso Budvyčio (1949-2003) kūryba. Žvelgiant į  talentingo menininko, kurio gyvenimo gija netikėtai nutrūko, darbus, nesunku suvokti, kodėl jis vadinamas vienu ryškiausių naujosios lietuvių fotomeno krypties, įvardytos „nuobodulio estetika“, kūrėju.

Retrospektyvinėje parodoje „Iškalbinga tyla“ galima susipažinti su įsimintiniausiais, prizais ir nominacijomis įvertintais A. Budvyčio fotografijos darbų ciklais – „Vyrų skyrius Nr. 7 (1984), „Mada“ ir „Vietnamas (1986), „Lietuvos kaimeliai (1988-1992), „Vilniaus vaizdai (1986-1992), „Tylioji gamta (nuo 1991), „Jūros periodo parko restitucija Goniūnų kaime (nuo 1998).

Parodos kuratorė Danguolė Ruškienė pažymėjo, jog A. Budvytis visada fotografuodavo tik tai, ką matydavo šalia savęs, fiksuodavo žmones,  su kuriais susitiko, su kuriais jį suvesdavo bendra patirtis ir jausma, daug dėmesio skirdavo nuotraukų tonavimui, kitokiai savo kūrinių reprodukavimo technikai : „Jo darbuose užfiksuoti vaizdai – spengiančiai tylūs, gramzdinantys į apmąstymus, melancholiškai švelnūs, kartais net ir provokuojantys“.

„Alfonsas, kaip ir kiti dar sovietmečiu naujų kelių ieškoję fotomenininkai, buvo jautrus, bet į žmones žvelgdavo atvirai,  tarsi būtų buvęs vienas jų. Gal todėl jo darbuose  neįžvelgsi pykčio, falšo, pagiežos ir agresijos. Galiausiai jis pasitraukė į gamtą ir  ten tyliai ieškojo gyvenimo prasmės“, – per parodos atidarymą prisiminimais dalijosi Jurbarko rajone gyvenanti  fotomenininko našlė grafikė Rima Mačiulytė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.