Vakare dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja mokslui Laima Bialopetravičienė, parodos kuratorė Dalia Tarandaitė, meno istorikai – habil. dr. Rūta Janonienė ir dr. Helmutas Šabasevičius. Muzikuos pianistas Paulius Pancekauskas.
V.Neveravičius gimė 1814 ar 1815 metais Marcybiliškių dvarelyje Vileikos apskrityje Minsko gubernijoje (dab. Baltarusija). Dailės studijas pradėjo Vilniaus universitete, kur 1830–1831 m. piešimo ir tapybos jį mokė Jonas Rustemas.
Dailininkas dalyvavo 1831 metų sukilime, todėl buvo priverstas emigruoti. Prisidengęs Jono Tysevičiaus slapyvardžiu jis išvyko į Austrijos-Vengrijos valdomą Galiciją, apsigyveno Lvove, vėliau persikėlė į Vieną.
Vienos dailės akademijoje V.Neveravičius studijavo tapybą pas Friedrichą von Amerlingą, kurį laiką tobulinosi Romoje. 1843 metais jis persikėlė į Paryžių, Monmoransio priemiestyje įsigijo vilą. Gyvendamas svetur nenutraukė ryšių su tėvyne, lankėsi Lvove, Vilniuje. Mirė 1891 m. sausio 16 d. Monmoransyje.
Kilnojamą ir nekilnojamą turtą – aliejinius paveikslus, akvareles, piešinius, prancūzų bronzos dirbinius, įvairias senienas, keliasdešimt knygų ir 200 000 frankų vertės vilą Monmoransyje – dailininkas testamentu paliko Osolinskių nacionaliniam fondui Lvove. Pelną už vilą skyrė tapybą studijuojantiems jaunuoliams paremti.
V.Neveravičius tapė portretus ir portretines miniatiūras, sukūrė religinio turinio paveikslų, buitinio žanro kompozicijų. Dar gyvenant Vienoje jauną dailininką išgarsino paveikslas „Šv. Marija Magdalietė“, 1842 m. nutapytas pagal Romoje gyvenusio belgų kilmės tapytojo Jano Baptisto Lodewycko Maeso (1794–1856) kūrinį.
V. Neveravičius nutapė keletą „Šv. Marijos Magdalietės“ replikų. Viena iš jų saugoma Lietuvos dailės muziejuje, kitą Christie's aukcione neseniai įsigijo Lietuvos išeivijos dailės fondas. 1842–1857 m. V. Neveravičiaus „Šv. Marija Magdalietė“ buvo eksponuota Vienoje, Berlyne, Drezdene, Leipcige, Lvove, Varšuvoje, Maskvoje, Peterburge ir kt. Visur sutraukdavo minias žiūrovų.
Gyvendamas Prancūzijoje V. Neveravičius turėjo pasisekimą ne tik lenkų kolonijoje, bet buvo pastebėtas ir oficialiosios prancūzų kritikos. 1849-aisiais Paryžiaus Salone eksponuotą jo paveikslą „Šv. Petras“ gyrė visi apie parodą rašę autoriai. Šį kūrinį Prancūzijos vyriausybė nupirko Kajako Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai, kurią paveikslas puošia iki šiol.
V.Neveravičius, kaip piešėjas ir iliustratorius, savo gyvenimo tikslu laikė Adomo Mickevičiaus poemų iliustravimą. Jis parengė ir savo lėšomis 1851-aisiais Paryžiuje išleido iliustruotą poemų „Konradas Valenrodas“ ir „Gražina“ leidimą trimis kalbomis (lenkų, prancūzų ir anglų).
Tuo metu tai buvo vienas gražiausių iliustruotų leidinių, puoštas šimtu medžio graviūrų. Kelis knygos egzempliorius dailininkas paspalvino akvarele. Puošniai įrištas knygas padovanojo Napoleonui III, imperatoriui Pranciškui Juozapui I, Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui IV, Saksonijos karaliui Jonui I ir kitiems žymiems asmenims.
V.Neveravičiaus kūrybinis palikimas išsibarstęs po pasaulį. 18 jo paveikslų turi Lietuvos dailės muziejus. Juos 1959 metais mainų būdu perdavė Lvovo paveikslų galerija. Kūriniai yra iš V.Neveravičiaus palikimo, testamentu užrašyto Osolinskių nacionaliniam fondui, jie iki mirties buvo dailininko studijoje. Tai paskatino jubiliejui skirtą parodą įrengti kaip studiją.
Kūrinius parodai skolino Lietuvos išeivijos dailės fondas ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.
Dailininko V. Neveravičiaus gimimo 200-osioms metinėms skirtas kultūros vakaras Vilniaus paveikslų galerijoje – kovo 25 d.17 val.
