„BCC: kuratoriai traukia į barą 90+“. Taip mįslingai Londone meno kuratoriaus specialybę įgijusi J.Kostikovaitė ir latvių kuratorė Maja Rudovska pavadino postinternetinės estetikos ir postskaitmeninės būklės temoms skirtą renginių ciklą Vilniuje.
Šią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje bus galima išgirsti tris pranešimus apie postinternetinį meną, asmenukių fenomeną ir vizualiojo meno santykį su skaitmeninėmis technologijomis.
Rašytoja ir kuratorė iš Londono Rozsa Zita Farkas ne tik pristatys savo galeriją „Arcadia Missa“, bet ir atskleis ją ypač dominančią kūnų virtualiuose tinkluose temą. O danų menininkė bei mokslininkė Hannah Heilmann interneto galimybių ribas tyrinės savo sensoriniame performanse-paskaitoje „Sans Soucci“.
Tačiau galima drąsiai spėti, kad didžiausią susidomėjimą sukels korėjiečio kuratoriaus Jaeyongo Parko pranešimas. Seule gyvenantis J.Parkas atskleis kaip Pietų Korėjos technologinis perversmas susijęs su masišku asmenukių paplitimu Azijoje. Šiuo metu kuratorius tiria asmenukių („Selfie“) kultūrą, o tyrimo kulminacija bus paroda Seulo meno muziejuje.
– Lietuvoje vis dar gana nedaug menininkų apmąsto skaitmeninės erdvės iššūkius. Kodėl jus sudomino su internetu užaugęs jaunimas? – paklausiau 34 metų kuratorės J.Kostikovaitės.
– Norėjau surinkti darbus ir pasižiūrėti, gal iš tiesų paskutinį XX a. dešimtmetį gimę menininkai kuria laikydamiesi visai kitų estetinių principų.
Kai man buvo devyneri, namie nebuvo nei kompiuterio, nei interneto. Bet šiandien jau užaugo visa karta žmonių, kurie negali prisiminti gyvenimo be kompiuterio ir pasaulinio tinklo.
Jiems internetas toks pat įprastas, kasdienis ir būtinas dalykas kaip vanduo ar kitos komunalinės paslaugos. Gal tie žmonės jau visai kitaip mato pasaulį?
Net keli Šiuolaikinio meno centre rodytos programos darbai susiję su žaidimo estetika. Akivaizdu, kad autoriai yra daug žaidę ir savo kūriniuose naudojasi žaidimų teikiamomis utopinių pasaulių kūrimo galimybėmis.
Menininkė Amalia Ulman savo videodarbe atskleidžia, kokias manipuliacijas galima daryti su socialinių tinklų paskyromis. Kur yra pasitikėjimo riba? Kokiais dalykais žmonės pasiruošęs tikėti?
– Jūsų renginio pavadinime teigiama, kad kuratoriai traukią į barą 90+ . Kodėl toks skaičius?
– Projekto pavadinimas yra nuoroda į vieno garsiausių šiuolaikinio meno kritikų ir kuratorių Hanso Ulricho-Obristo ir jaunosios kartos kuratoriaus Simono Castetso prieš porą metų sukurtą meno platformą „89+“. Ji orientuota į tuos menininkus, kurie gimę jau po 1989 metų. Kai griuvo Berlyno siena, suklestėjo internetas ir skaitmeninės technologijos.
Tai tarsi renginių, parodų, susitikimų tinklas, į kurį taip vadinami postinternetiniai kūrėjai kviečiami apmąstyti naujas idėjas, siejamas su meno gamyba skaitmeniniame amžiuje.
– Ar kartu su latvių kuratore bandote sukurti panašų tinklą? O gal jo alternatyvą?
– Mes su Maja Rudovska prieš trejetą metų susitikome Miunchene ir išsikalbėjome apie tai, kad latvių, estų ir lietuvių kuratoriai gana menkai bendradarbiauja. Iš pradžių užmojai buvo didžiuliai. Manėme, kad idėja – puiki, ir mes vienu mostu sukursime platų tinklą. (Juokiasi).
Tačiau ne viskas vyksta taip sklandžiai kaip planavome. Kol kas mūsų tinklas „Blind Carbon Copy“ (BCC) turi tik du- tris pastovius narius. Kiti žmonės prie jo prisijungia tuomet, kai vyksta kokie nors renginiai – menininkai, antropologai, filosofai. Šį kartą Vilniuje – danų kuratorė Hanna Hailman, taip pat suomis Jaakko Pallasvuo su filmu „Sacre“. Susidarė tarsi trikampis Lietuva-Latvija-Danija. Ir nedidelis Estijos kampelis.
– Dažnai vartojate terminą „postinternetas“. Ką jis nusako?
– Postinternetas – tai gyvenimas po interneto. Gyvenimas tokiu metu, kai internetas – jau savaime suprantama priemonė. Tai laikas, kai daugelis žmonių gyvena tarsi pasislėpę nuo tikrovės, stebi ją ekrane.
Vakarų šalyse į meno pasaulį ateina menininkai, kurie būdami vienuolikos metų jau programavo ir kūrė savo interneto svetaines.
Nenuostabu, kad jų kuriamas menas dažnai neturi vaizdo autorystės iliuzijų, o autentiški dalykai yra labai lengvai reprodukuojami.
Tampa įprasta atvirai dalintis kūrybos rezultatais – autorystė aukojama dėl sklaidos malonumo.
– Lietuvoje iki šiol asmenukės ir nuolatinis kūrybos demonstravimas socialiniuose tinkluose sulaukia kritikos. Į tokią „savilaidą“ žiūrima įtariai ir gana neigiamai.
– Taip. Ir ne tik Lietuvoje. Nemažai menininkų, su kuriais dirbu kaip kuratorė, sulaukia priekaištų, kad pernelyg dažnai dalinasi savo kūriniais socialiniuose tinkluose. Gal tai europietiškas požiūris?
Azijoje visai kitaip. Ten technologijų revoliucija vyksta daug greičiau. Ten savo įvaizdžio, savo tapatybės kūrimas skaitmeninėje erdvėje nelaikomas gėdingu dalyku.
Įdomu, kad Azijos šalyse asmenukės jau nėra mados viršūnė. Naujesnė tendencija – slaptos fotosesijos.
Samdomi profesionalai, kurie fotografuoja tuomet, kai žmogus visiškai to nesitiki.
Muziejuje būtina fotografuotis
Dauguma muziejų JAV ir Europoje kenčia nuo lankytojų, kurie visokiais būdais stengiasi kurti asmenukes prie jų eksponatų. Muziejininkai kur tik gali, stengiasi uždrausti asmenukes.
Filipinų sostinėje Maniloje, dažnai tituluojamoje ir asmenukių sostine, įkurtas specialus asmenukių muziejų „Menas saloje“ („Art in Island“). Šiame muziejuje meno kūriniai rodomi ne tam, kad publika jais grožėtųsi, bet tam, kad kiekvienas galėtų šalia jų nusifotografuoti.
„Užėję į meno muziejų jūs dažniausiai turite vaikščioti ramiai ir tylomis dairytis aplinkui“, – rašo neįprasto muziejaus įkūrėjai savo Feisbuko puslapyje. – O išėję neturite jokio įrodymo, kad iš tiesų ten buvote. Todėl visiems tiems, kurie mano, kad „meno muziejus – tai ne man“, mes siūlome „Meną saloje“. Šis interaktyvus muziejus padeda ir muziejais persisotinusiems lankytojams susigrąžinti sveiką požiūrį į meną, nes leidžia jiems ne tik paliesti, bet ir pasėdėti ar pasivaikščioti garsiausių šedevrų 3D kopijose. Kas nenorėtų nusifotografuoti kartu su Leonardo da Vinci „Mona Liza“ ar pasinerti į Vincento van Gogho „Žvaigždėtos nakties“ atmosferą?
Kiekvienas meno kūrinys čia pritaikytas netradiciniam santykiui su žiūrovais. Kai kurios šedevrų kopijų dalys šiek tiek pakeistos ar iš viso nesukurtos. Mat muziejaus vadovų manymu, nė vieno čia eksponuojamo kūrinio negalima laikyti visiškai užbaigtu tol, kol pats žiūrovas netampa jo dalimi.
