„Laikas? Ievos. Erdvė? Tuštuma. Veiksmas? Sugrįžimas į prieštvaninį sapną (arba įsčias). Tai slaptoji, pirmąsyk pavaizduota dar vienos pirmosios Moters (ar meilės) istorija“, – rašo poetas Julius Keleras apie dailininkės D.Kairevičiūtės kūrybą.
Pamačius šios menininkės piešinius sunku atsikratyti minties, kad jie primena kažkada itin populiarius Stasio Krasausko grafikos lakštus.
Sovietmečiu juodos ir baltos jų linijos mirgėjo albumuose, poezijos knygose, puošė interjerus. Net ir varganos kokybės atspaudų aplankai, nugulę standartinių sekcijų lentynose, liudijo buto šeimininkų inteligencijos laipsnį.
Trapūs svajonių žiedai
Tačiau menininko, sportininko ir vakarėlių liūto S.Krasausko darbų energija buvo nukreipta į išorę. Jie pasakojo istorijas, šlovino meilę ir pasiaukojimą, grasino paklaidinti energijos kupinų linijų verpetuose.
Tuo metu D.Kairevičiūtės piešiniai fiksuoja daugiau vidinius judesius. Minties tekėjimą, šypsenos šešėlį, trapų svajonės žiedlapį.
„Man daug kas sako, kad darbai kažkuo primena S.Krasauską, tačiau pradėjusi dirbti aš net nežinojau, kas tas S.Krasauskas. Kai pamačiau jo darbų, turiu prisipažinti, jie man nelabai patiko. Jų vidinė esmė – visai kita. Neradau nieko artimo“, – prisipažino parodos autorė.
Jei S.Krasausko amžininkus žavėjo jo užmojai, neeilinis piešėjo talentas ir kalnus galinti nuversti energija, kuri trykšta ir iš daugumos jo darbų, tai D.Kairevičiūtės piešiniai traukia akį susikaupimu, ramybe ir net kažkokiu antžmogišku kruopštumu.
Kūnai – lyg skulptūros
Nelengva patikėti autorės žodžiais, kad kuria ji intuityviai, tarsi džiazuodama, todėl galutinis rezultatas labai skiriasi nuo pirminio eskizo.
Juoduma žvilgantys moterų kūnai primena skulptūras, sukurtas garsiuoju Auguste’o Rodino metodu, kai nuo marmuro gabalo tereikia nuskelti visa tai, kas nereikalinga, kad išlaisvintum jame glūdinčią formą.
Atrodo, kad gelsvame popieriuje išryškėję vaizdai – ne laisvos dailininkės improvizacijos, o minties koncentratas, atsiradęs po daugelio valandų treniruočių, tarsi patyrusio kaligrafo teptuku užrašyti hieroglifai.
Kai daugelis dailininkų nepavykusius savo kūrinius su pasimėgavimu naikina – plėšo, kapoja ar net degina, D.Kairevičiūtė tik ramiai sulanksto jai nepatikusį lakštą ir išmeta į šiukšlių dėžę. Ji nepyksta nei ant popieriaus, nei ant savęs. Atskiria pelus nuo grūdų ir eina toliau.
Nesitapatina su herojėmis
Ne vienus metus dailininkei kurti trukdžiusi liga suteikė jai laiko įgyti astrologijos žinių ir, matyt, padėjo perprasti savojo kelio, likimo ir kūrybos vingius. Tačiau beveik kiekviename darbe vaizduodama moteris menininkė nesusitapatina su savo herojėmis. „Aš nesieju kūrinių su savo būsenomis, neįpinu į darbus asmeninių istorijų. Tiesiog jaučiu malonumą piešdama ir labai noriu, kad žiūrovas jį taip pat pajustų“, – sakė autorė.
Nors grafikės darbai pajuodavo po mamos mirties, juoda spalva jai nėra pesimizmo ženklas. Tai greičiau ryšys su materija, žeme.
Tačiau spalvoti atributai – tarsi žingsnis pirmyn. Pradėjusi vėl piešti dailininkė grįžo ir prie savo pamėgto stiliaus, kurį ne vienas dar prisimena iš 2003 metais išleistos Sigito Gedos knygos „Atsisveikinimas su Jabaniškėmis“ iliustracijų.
Naujuose D.Kairevičiūtės darbuose nebėra tos įtampos, kurią anksčiau kėlė nuogų moterų ir vyrų figūrų kompozicijos. Tačiau aistra ir į parodą užsukusių vyrų žvilgsnius gundančios formos niekur nedingo. Ne gašlios, o subtiliai koketuojančios herojės – gan retas reiškinys šiuolaikiniame Lietuvos mene.
Paklausta, ar idealūs svajonių vyrai jau nebegali konkuruoti su tuo, kuris yra šalia, menininkė prisipažino, kad pradiniame eskize dažnai būna ir vyrų. Tačiau dirbant jie pamažu kažkur išnyksta. „Man labiau patinka ramus judėjimas, toks moteriškas atsivėrimas, meditacija“, – aiškino D.Kairevičiūtė.
Atrado naują sritį
Šiuo metu vaikiškas knygeles iliustruojanti grafikė prisipažino, kad iliustracijos – tik duonai, o parodoje eksponuojami darbai – tai, kas iš tiesų svarbu.
Kitas D.Kairevičiūtės pomėgis – psichoastrologija. Tai astrologijos sritis, kuri padeda atskleisti žmonių horoskopuose užfiksuotas ligų bei problemų priežastis.
Ekspozicijoje galima pamatyti net kelis darbus, kuriuose autorės pomėgiai susijungia. Sudariusi žmogui horoskopą, menininkė kažkurią jo asmenybės dalį užfiksuoja ir piešinyje. Gal tai naujos kūrybos srities užuomazga? Juk astrologinis portretas dažnai gali atverti ne mažiau svarbių dalykų nei horoskopo linijų brūzgynai.
D.Kairevičiūtės paroda „Piešiniai-sonetai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje veiks iki balandžio 14 dienos.
