„Privatus sintaksės virusas“ – taip pavadinta Vilniaus „Vartų“ galerijoje surengta I.Krunglevičiaus darbų paroda. Jos autorius – 36 metų kompozitorius, instaliacijų ir garso meno darbų kūrėjas, gimęs Kaune, tačiau gyvenantis ir dirbantis Osle (Norvegija). Menininko darbai jau ne kartą rodyti Lietuvoje, bet ši paroda – pirmasis didelis jo solo pasirodymas tėvynėje. „Vartų“ galerijos salėse įsikūrė įvairiausios garso ir vaizdo instaliacijos, glaudžiai susiję su naujausiais menininko tyrinėjimais.
Tai bekūnio kompiuterinio balso keliamas susvetimėjimo efektas ir psichikos sutrikimai, žmogaus nutolimas nuo gamtos ir technologijų poveikis visuomenei.
– Kaip nutiko, kad kompozicijos studijas baigėte Oslo, o ne Vilniaus muzikos akademijoje? – paklausiau garsą su vaizdu nuolat derinančio kūrėjo.
– Muzika susidomėjau gana vėlai, jos mokytis pradėjau būdamas jau 18 metų. Keletą kartų bandžiau stoti į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją, tačiau neturėjau tinkamo techninio muzikinio pasiruošimo, kuris įgyjamas muzikos mokyklose. Stojant čia jis buvo būtinai reikėjo.
O Norvegijoje egzaminai – labai paprasti. Tačiau motyvacinis pokalbis – labai svarbus. Mes ilgai diskutavome, reikėjo daug kalbėti. Jie norėjo žinoti, ką aš galvoju.
Beje, Norvegija man tiko dar ir todėl, kad studentams ten nereikia mokėti už mokslą. Net ir užsieniečiams. Be to, mano draugė buvo norvegė, tai padėjo sutvarkyti popierius.
– Tačiau muzikos nepakanka, jei vis dažniau imatės instaliacijų? Ar dar rašote kokius nors grynai muzikinius kūrinius?
– Rašau dainas ir kūrinius ansambliams. Juk ir muzikoje – tie patys algoritmai, kurių vizualizacijas galima pamatyti parodoje. Jei nori parašyti klasikinę fugą, tai privalai laikytis taisyklių. Yra galimos variacijos, vadinasi ten gali ką nors kūrybingai pakeisti. Žinoma, galima ir pačias taisykles kūrybiškai sulaužyti, bet visuomet išlieka santykis su ta pradine sintakse ir gramatika. Nėra tokios kūrybos srities, kur galima būtų dirbti be taisyklių.
Vizualūs dalykai tik papildo mano muzikinius tyrinėjimus. Mano manymu įdomiausi menininkai yra tie, kurie vizualizuoja arba materializuoja abstrakcijas. Ar kalbėtume apie meilę, ar apie geopolitines problemas, svarbiausia – kaip visa tai išreikšti, kaip įgarsinti.
Nors mano darbai sukurti iš šizofrenikų vizijų, dirbtinio balso, apnuogintos medijų infrastruktūros, tačiau jie nėra nei apie šizofreniją, nei apie dirbtinį intelektą. Meno kūrinys niekuomet neatsako į klausimą – apie ką tai. Atsakymas atsiranda jo santykyje su žiūrovu.
Jei norėčiau tik atsakyti į kokį nors klausimą, tai daug lengviau būtų užrašyti savo mintis ant popieriaus lapo, nei kurti instaliaciją. Juk meno kūrinį galime ne tik suprasti, bet ir pamatyti, išgirsti, pajusti. Jis fiziškai veikia visas mūsų jusles. Todėl didžiausias iššūkis menininkui – kaip kuo stipriau paveikti žiūrovą. Net ir fiziologiškai.
– Nacionalinėje galerijoje matėme jūsų darbą, kuriame panaudota psichologiškai agresyvių policijos apklausų medžiaga. Šioje parodoje – šizofrenikų pasakojimai. Kodėl jus taip domina psichologija?
– Man tai puikiai siejasi su muzika. Juk psichologija – tai dialogas, tai procesas, kuris niekuomet nebūna statiškas. Jis vyksta laike ir yra labai artimas muzikiniam mąstymui.
– Su psichologija susiję ir jūsų technologijų poveikio žmogui tyrinėjimai?
– Taip. Įdomu stebėti, kaip greitai ir smarkiai technologijos keičia mūsų gyvenimą, ir kaip jos keičia mus pačius. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose mes bendraujame su kitais žmonėmis. Tačiau iš tiesų nemaža jų dalis gali būti visai ne žmonės, o kokie nors robotai (botai) – specialūs algoritmai.
– Bendravimas su „botais“ ir bekūniais kompiuteriniais balsais – tiesiausias kelias link šizofrenijos?
– Yra tokia hipotezė, kad prieš atsirandant raštui žmonių smegenų pusrutuliai nesąveikavo taip glaudžiai kaip šiandien. Ir ta pusė, kuri susijusi ne su logika, o su vaizduote – nuolat kalbėjo. (Juokiasi). Taigi, balsas galvoje buvo tų laikų žmogaus kasdienybė. Jis įspėdavo, kad pamačius tigrą būtina bėgti, patardavo ir įvairiose kitose situacijose.
O kai atsirado raštas, kitos žinių perdavimo technologijos, pasak tos teorijos, balsas, kuris sakydavo, ką reikia daryti, dingo. Žmogaus galvoje atsirado tuštuma, kurią užėmė įvairiausios dievybės, faraonai, žmonės-pusdieviai. Pagal tą hipotezę technologija pakeitė ne tik mus supantį pasaulį, bet ir mūsų smegenis. Fiziologiškai.
Šiuo metu technologijos vystosi itin sparčiai. Todėl man kilo mintis patyrinėti, kaip ta sparti kaita veikia žmogų. Gal ir dabar keičiasi ne tik mūsų mąstymas, bet ir kūnas?
– Tai ir buvo šios parodos atspirties taškas? O kaip iššifruoti jos pavadinimą?
– Taip, išeities taškas. Net dviejuose darbuose naudoju kompiuteriu sugeneruotą roboto balsą. Tai tik algoritmas, kuris atkuria garso bangas taip, kaip mes neva ištartume. Kol kas jis neskamba taip gyvai, kaip žmogaus balsas. Tačiau po kelerių metų jau turbūt sunkiai atskirsime, ar į mus kreipiasi žmogus, ar mašina. Dirbtinio intelekto industrija vystosi ypač sparčiai.
Man tas balsas be kūno, balsas mašinoje labai primena šizofrenijos diagnozę. Todėl ir sukūriau darbą, kuriame skamba pokalbiai su šizofrenikais. Jie pasakoja apie savo haliucinacijas, tačiau ne patys. Jų tekstus, kuriuos aš radau internete, skaito kompiuterinis balsas.
O dėl parodos pavadinimo. Jis – tarsi neužbaigtas haiku. Jis neatskleidžia, ką pamatysite parodoje, bet nužymi gaires. Tai tarsi nuoroda, į kurią pusę teka mano mintys.
