– Kaip susidomėjote fotografija? Kodėl ne rašymas ar filmų kūrimas?
– Nebuvo ką daugiau daryti. Fotografuoju nuo 1971 metų. Daugiausiai iš nuobodulio. Be to, piešiau blogai ir rašyt nemoku. Niekam kitam netikau. Mano tėvas buvo mėgėjas fotografas. Po poros metų aplenkiau visus kolegas ir pradėjau rodyti savo darbus. Jie buvo nustebinti, kaip greitai tobulėjau. Savo palėpėje įsirengiau tamsų kambarėlį, nusipirkau Smena-8 kaimo parduotuvėje. Po trijų metų jau buvau rimtas fotografas, vis dar laikau juostas nuo 1974 metų. Žiema, kai sunku fotografuoti, dažnai peržiūriu senus negatyvus ir atrandu, ką buvau pražiopsojęs.
– Dažnai fotografuojate keistus žmones keistose situacijose. Koks jūsų santykis su jais?
– Myliu juos! Myliu per daug. Dabar gyvenu jau dvyliktoje vietoje, mano tėvai daug kraustydavosi, o ir pats nuo nepriklausomybės persikrausčiau penkis kartus. Kaskart kai persikraustau, susipažįstu su aplinkiniais žmonėmis. Nors dabar jau praleidau keturis ar penkis metus šiame kaime (Vokiškėliai, Marijampolės rajonas, red.), niekas manęs nepažįsta. Kaimynai aplanko ir nenutuokia, kad aš fotografas ar menininkas.
– Ką fotografuojami žmonės mano apie jūsų nuotraukas?
– Reiktų jų paklaust. Vieni peikia, kiti giria.
– Kaip žmonės pasikeitė per tą laiką, kai juos pažįstate? Ar tai keičia jūsų darbus?
– Pirmi mano fotografuojami žmonės buvo vietiniai. Kaimynai, mergaitės, kurie man patiko. Ėjau mokytis fotografijos, kad galėčiau išgyventi. Žinoma, kai aplankiau savo senas gyvenvietes po 30 metų, viskas buvo pasikeitę. Jauni žmonės paseno. Kai kurie prisitaikė prie pokyčių, nors dauguma ne. Nyksta ištisi kaimai. Labai skaudu. Anksčiau mane kviesdavo į gerus vakarėlius, žmonės norėdavo būti fotografuojami. Dabar niekam nieko nereikia. Fotografas paskutinėje vietoje.
– Kaip pats vertinate savo fotografijos žanrą? Ar tai dokumentika, ar siurrealizmas?
– Abu. Tai junginys. Daugiau dokumentinė fotografija. Dokumentika perklota tikrove. Nerežisuoju savo nuotraukų, jei tai nėra būtina mano kūrybinei idėjai.
– Tad jums svarbu išlaikyti dokumentinį elementą?
– Na, man tai geriau sekasi. Kitokia fotografija mano atveju greitai išnyksta. Bandžiau daryti abstrakčių nuotraukų kūrybinėse dirbtuvėse Lenkijoje. Kolegos tik pasijuokė, sakė, kad niekam tokių nereikia. Bet aš nebijau, man įdomu, ką kiti žmonės galvoja.
– Ar manote, kad jūsų fotografija iš esmės lietuviška?
– Dabar kai turiu daugiau patirties, ypač aplankęs Gruziją, manau, kad ir ten galiu padaryti puikių nuotraukų. Jei mane dar kartą pakviestų į Gruziją, tikrai važiuočiau. Žmones ten nuoširdūs ir mieli. Dabar pabandyk prieiti Lietuvos kaime ir fotografuoti žmogų. Gausi į galvą. Taip nebuvo prieš 15 metų, bet dabar tikrai pavojinga fotografuoti kaime. Nors Ispanijoje taip pat vos nebuvau sumuštas vietinių romų. Ačiū Dievui, policija atvažiavo laiku. Lietuvoje neturėjau daug incidentų. Kinijoje taip pat fotografuoti buvo gan lengva.
– Kas jus įkvepia ar daro įtaką fotografijoje?
– Niekas manęs dabar neįtakoja. Aš įtakoju kitus. Anksčiau analizuodavau nuotraukas, žiūrėdavau dokumentinius filmus. Dabar suprantu, kad negali atkurti ar atvaizduoti kažko, ką matei. Fotografija priklauso nuo aplinkybių. Turi veikti pagal situaciją.
– Kam skiriate savo nuotraukas? Tik sau?
– Kiekvienas menininkas daro sau. Ir aš taip pat. Pripažinimas man paskutinėje vietoje. Jei man kažkas patinka, galiu viską dėl to padaryti. Bet ką dėl norimos nuotraukos.
– Ar turite patarimų jauniems fotografams?
– Ką aš galiu patarti. Kiekvienam individualiai. Reikia turėti ambicijų. Jei nori būt fotografas savo kaime, tai būsi. Jei nori būti fotografas pasaulyje, turi sunkiai dirbti. Turi mąstyti. Aš turėjau labai daug ambicijų, kai buvau jaunas. Miegodavau traukinių stotyse, kad išmokčiau fotografuot. Ir po kelių metų man pavyko. Kai kurie bijo mano nuotraukų. Bet aš nesigailiu, kad esu fotografas.
Personalinė R. Vikšraičio darbų paroda „Prospekto“ fotografijos galerijoje veiks nuo gegužės 27 d. iki birželio 20 d.
