„Medžiai ir bokštai“ – taip F.Linčiūtė-Vaitiekūnienė pavadino savo tapybos parodą, eksponuojamą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
Šis senamiesčio ciklas – tai prabėgusių metų pavasario ir rudens dienomis sukauptas kraitis. „Medžiai ir bokštai“ – dailininkės kūryboje nuolat pasikartojantis pavadinimas. Būta piešinių, pastelių, o dabar – aliejus.
„Gražus mūsų Vilnius, skatinantis kiekvieną kurti savo senamiesčio ciklą. Ir nesvarbu kuo – pieštuku, pastele, žodžiu ar aliejumi... Tik svarbu, kad įvairiomis nuotaikomis ir spalvomis suskambėtų pasirinktas motyvas“, – teigė dailininkė.
Jos drobėse įamžinta 20 senamiesčio kampelių, gerai pažįstamų, nuolat regimų: Šv.Jonų bažnyčios varpinė, Šv.Kazimiero bažnyčia, barokiniai bokšteliai, gatvės, kiemai.
Iš F.Linčiūtės-Vaitiekūnienės darbų matyti, kaip įdėmiai ji stebi Vilnių, kaip žavisi jo senamiesčiu, kaip jai svarbu miesto ir gamtos sąveika. Dailininkė rodo miestą ne kaip fotografijos kopiją, o ieško pagrindinių jo kodų, kurie slypi bažnyčių bokštuose, senamiesčio ritmuose.
Į akis krinta ir paveikslų teatrališkumas. Tai ne atsitiktinumas, nes autorė – teatro žmogus.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje ji baigė scenografijos studijas Vilniaus dailės institute ir tapo viena iš nedaugelio menininkių, kurios pasikėsino į vyrišką profesiją, iki tol priklausiusią tokioms ryškioms asmenybėms kaip Stasys Ušinskas, Liudas Truikys, Jonas Surkevičius, dailininkės mokytojas Vytautas Palaima.
Bet F.Linčiūtė-Vaitiekūnienė žengė toliau už savo mokytojus – ji aprėpė platesnes sritis, ėmėsi ne tik teatro, bet pažino ir kino studiją, televiziją. Gabia, kūrybinga asmenybe patikėjo tvirtos rankos režisieriai Arūnas Žebriūnas, Gytis Lukšas, Marijonas Giedrys.
Ne veltui filmai, kurie buvo sukurti su šiais režisieriais, pripažinti, visiems žinomi: „Velnio nuotaka“, „Kelionė į rojų“, „Virto ąžuolai“, „Mano vaikystės ruduo“, „Herkus Mantas“.
„Manau, kad pažintis su kino, teatro vizualika atkeliavo ir į savarankišką kūrybą – tapybos darbus, – per parodos atidarymą kalbėjo menotyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. – Atrodo, kad šiuose darbuose yra nemažai teatrinės efemerijos. Tapydama peizažus ji tarsi instinktyviai paryškina tai, kas būdinga dramai, – tam tikrą įtampą, veiksmo dinamiką.
Ir nors paveiksluose žmonių labai nedaug, dailininkė tarsi jaučia, kad visada šalia yra žmogus. O tai taip susiję su teatru, kai atgyja peizažas šalia jo atsiradus personažui.“
Po Vilniaus senamiestį dailininkė dairosi senokai ir apgailestauja, kad neberanda kai kurių pamėgtų kampelių.
„Jie yra, bet lyg ir išnyko, nes blizgi tvarka atėmė iš jų dvasią. Lieka tik laukti laiko patinos, nejučia užklojančios visus netobulumus“, – atsidūsta tapytoja, kurios darbuose galima įžvelgti ir dingusio Vilniaus ilgesį.