Ar gyvūną, ar žmogų, ar angelą vaizduotų, L.Strioga visada padeda „dangų arčiau žemės regėti“. Tad Bažnytinio paveldo muziejaus erdvė jo kūrybai ypač tinkama. Parodoje rodomos medinės skulptūros, sukurtos per daugiau nei pusę šimto metų. L.Striogos paroda pratęsia muziejaus pradėtą šiuolaikinio sakralinio meno pristatymų ciklą.
„Esu laimingas žmogus“, – sako L.Strioga.
Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, tai nereiškia, kad jis visada giedras ir linksmas, o savo kūryba teigia vien gėrį ir džiaugsmą. L.Strioga laimingas, nes pažino pasaulio ir žmogaus įvairialypę prigimtį, jo nebetrikdo šių laikų reliatyvizmas, jam aiški gėrį ir blogį skirianti riba. Ištobulinta skulptūros kalba šiuo žinojimu ir iš jo kylančia vidine harmonija skulptorius dalijasi su kitais.
L.Strioga nuėjo ilgą kelią, ieškodamas savito būdo prabilti akmens ir medžio formomis. Talento jėga ir kubizmo eksperimentai jam padėjo išsiveržti iš mokyklos primygtinai diegtų socialistinio realizmo taisyklių. Šiandienių L.Striogos kūrinių neįmanoma supainioti su jokio kito menininko darbais. It koks lietuviškasis Albertas Džiakometis (Alberto Giacometti) tirpstančiose formose jis teigia nuo amžių amžinųjų nekintančias pasaulio ir žmogaus savybes. Nebijo pasirodyti sentimentalus ir jausmingas.
L. Strioga gimė 1930 m. vasario 1 d. Medžiočių kaime, Anykščių rajone. Iki 1940 m. augo ir mokėsi Klaipėdoje, vėliau Jonavoje ir Ukmergėje. 1950-1952 m. studijavo tuomečiame Dailės institute, Skulptūros fakultete. 1952 m. įstojo į Iljos Repino dailės institutą Leningrade. 1958 m. baigė šį institutą ir įgijo skulptoriaus specialybę.
Skulptoriaus kūrybą eksponavo Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Prancūzijos, Danijos, Italijos, Izraelio muziejai ir galerijos.
2001 m. L. Strioga apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
