Nors dėl nuolat daugėjančių užsakymų, parodų ir panašių veiklų Malaizijoje gyvenantis kūrėjas dažnai paprasčiausiai pritrūksta laiko apkeliauti svarbius meno renginius, jis visada stengiasi prisidėti prie kokybišką gatvės meną skatinančių reiškinių. Pastaraisiais metais lietuvis buvo pakviestas dalyvauti didžiausiuose ir keliuose mažesniuose, tačiau išskirtiniuose gatvės meno festivaliuose.
- Kodėl asmeninei parodai pasirinkote Portugalijos sostinę Lisaboną?
– Keliaudamas sutikau portugalą menininką Vhilsą, kuris mane pakvietė aplankyti Lisaboną, o ten nuvažiavęs susipažinau su jo kolegomis ir galerijos „Underdogs“ komanda. Čia jaučiuosi puikiai, todėl ir nusprendžiau parodą surengti būtent šiame gyvame, įdomiame mieste.
- Ką lankytojai išvys jūsų parodoje? Kuo ji skiriasi nuo ankstesnių jūsų parodų galerijose?
– Parodai darbus kūriau Lisabonoje, taigi jie visiškai nauji ir atspindintys vietos kultūrą. Eksponuojama nauja tapybos darbų serija, instaliacijos, oforto (giliaspaudės grafikos technika) tiražas ir keli darbai pačiose miesto gatvėse.
- Pernai dalyvavote festivalyje „NuArt“ Norvegijoje. Kokia jo atmosfera?
– Stavangeris yra nedidelis žvejų miestelis, kur nerengiami jokie didesni renginiai, o tai automatiškai sukuria įdomias sąlygas tokio masto reiškiniui. Festivalis „NuArt“ prasidėjo nuo muzikos projekto „NuMusic“, o meno parodos prisidėjo tik vėliau. Dabar muzikos dalies festivalyje nebebus – visas dėmesys skiriamas vizualiesiems gatvės menams.
Atmosfera? Sakyčiau, ypač pažangi. „NuArt“ yra eksperimentus skatinantis gatvės meno renginys, kurio dalyviai nuolatos raginami išbandyti tiek naujas formas, tiek naujas kūrybos sritis. Jaučiamas stiprus tarpdisciplininių menų, kūrybinių ieškojimų ir kitokių atradimų palaikymas. Kasmet vykstantis festivalis daro tikrai nemažą įtaką visai gatvės meno rinkai, nes jame kone kaskart išryškėja bent kelios naujos meno srovės.
- Kaip „NuArt“ festivalį palygintumėte su Atlantoje (JAV) vykstančiu „Living Walls“, kuriame taip pat dalyvavote?
– Labai gaila, kad „Living Walls“ kitais metais nebevyks – rengėjai jau dirba su kitais projektais, apie kuriuos, tikiu, irgi netrukus išgirsime. Palyginti Norvegijoje ir JAV vykstančius festivalius paprasta: „NuArt“ komanda sudaryta iš ilgametę panašios veiklos praktiką turinčių profesionalų, o „Living Walls“ rengia entuziastingi jaunuoliai, keli jauni menininkai ir meno gerbėjai, kurie lėšų susirenka iš įvairiausių rėmėjų, visai panašiai kaip tai daro festivalio „Vilnius Street Art“ rengėjai Lietuvoje.
„Living Walls“ – labai bendruomeniškas, atviras, tolerantiškas, liberalus renginys. Pats Atlantos miestas glaudžiai susijęs su festivaliu, nes tai, ko gero, yra svarbiausias kultūros renginys visiems gyventojams. „NuArt“ galima vadinti eksperimentiniu, o „Living Walls“ orientuotas į tiesmukiškesnį, akivaizdesnį gatvės meną. Atlantoje aktualios ir socialinės idėjos, todėl festivalio rengėjai beveik visada stengiasi jas atspindėti.
- Kokį dar unikalų gatvės meno renginį paminėtumėte?
– Gerą įspūdį paliko „Memorie Urbane“ Gaetoje, Italijoje. Jį rengia viena mažytė komanda, dirbanti tiesiogiai su miesto savivaldybe. Savivaldybė yra vienintelis ir didžiausias rėmėjas, kadangi Gaeta išgyvena beveik vien iš turizmo. „Memorie Urbane“ neturi konkrečių ir nejudinamų datų, todėl menininkai atvyksta po vieną, ne visi iš karto, o bendras renginio tikslas yra tiesiog populiarinti šį miestą bei padaryti jį kuo įdomesnį svečiams. Dar niekada nebuvau matęs taip tvarkingai surengto, skrupulingai suplanuoto ir vientiso gatvės meno renginio.
Žinoma, būtų nuodėmė nepaminėti gigantiškojo „Pow! Wow!“ Havajuose, JAV. Šis festivalis yra lyg visų trijų anksčiau minėtų renginių mišinys, tai festivalis milžinas. Dėl patrauklios vietos „Pow! Wow!“ pritraukia nesuvokiamai daug dalyvių ir publikos – juk mažai kas atsisakytų atvykti į Havajus, jei tik turėtų galimybę. Greičiausiai tai pirmasis gatvės meno renginys, kuris tiesioginiais darbais stengiasi visiškai globalizuoti šią rinką. Atrodo, kad pačiam menui čia skirta ne tiek daug dėmesio, kiek festivalis skiria pats sau – „Pow! Wow!“ jau tapo tarsi didžiuliu meno prekės ženklu.
- Galbūt pastaruoju metu pastebėjote kokias nors gatvės meno tendencijas, kurios keičia tiek visą sektorių, tiek festivalius?
– Gatvės meno festivaliai, kiek matau, panašėja į didžiuosius muzikos festivalius – Glastonburio, Roskildės ir t.t. Kartu ryškėja ir dar viena su tuo susijusi tendencija – tarptautiniu mastu žinomi menininkai anksčiau nuvažiuodavo į festivalį ir antrąkart ten nebeapsilankydavo, tačiau dabar į tokius renginius kaip „Pow! Wow!“ grįžta vis daugiau gerbtinų kūrėjų. Juos, žinoma, traukia didelis finansavimas, atsiveriančios naujos galimybės, noras būti dar svarbesne meno pasaulio dalimi ir nenumaldomas paties renginio plėtimasis.
Vieni gatvės meno festivaliai tampa vis masiškesni, bet daugėja ir mažų šios atšakos renginių. Netgi tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva mes jau turime du kasmetinius gatvės meno reiškinius. Masiškumas ir organizuotumas, beje, niekada nebuvo sietinas su gatvės meno renginiais, tačiau pamažu lankymasis šiuose festivaliuose tampa garsių menininkų planų standartu. Kiekvienas autorius šiandien gali susirasti sau patogiausią ir jo skonį labiausiai atitinkantį renginį – tokio pasirinkimo prieš penkerius šešerius metus dar tikrai nebuvo. Dėl tiesioginio žmonių bendravimo ir kiekvieno mūsų turimos „dokumentacijos“ priemonės kišenėje menas pasidarė absoliučiai viešas, atviras ir prieinamas visiems.
Trečiasis tarptautinis gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“ prasidės 2015 m. rugpjūčio 19 d.
