Pirmą kartą į savo tėvų šalį atvykęs pasaulinio garso fotomenininkas su savo kūrybos gerbėjais susitiko Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre. Susitikimo metu pristatydamas savo kūrybą jis supažindino publiką ir su aktualiausiomis Pietų Afrikos problemomis.
D.Goldblatto giminės šaknys – Papilės miestelyje, Žemaitijoje, nors pats jis gimė jau Pietų Afrikos Respublikoje. Į Lietuvą 84 metų menininkas atvyko su šeima – žmona, sūnumi ir dukra. Dar vienas jo sūnus gyvena Londone. Viešnagės metu jie lankėsi ir Latvijoje, ten – fotografo žmonos šeimos šaknys.
– Kaip jūs patekote į šiuolaikinio meno pasaulį? Juk nedažnai profesionalūs fotografai kviečiami į tokio lygio parodas kaip Kaselio „Documenta“ ar Venecijos bienalė, – paklausiau D.Goldblatto.
– Turiu prisipažinti, kad nelabai domiuosi šiuolaikiniu menu. Tikrai nesistengiu pats kurti meną. Aš tik stebiu situaciją, fiksuoju Pietų Afrikos aktualijas ir ten vykstančius procesus.
Tik 1999–2001 metais ėmiau bendradarbiauti su dailės galerija Johanesburge. Ji pradėjo pardavinėti mano fotografijas. Iki tol aš neparduodavau savo darbų. Ir netgi atkalbinėdavau tuos, kurie norėjo juos pirkti.
Mat, mano manymu, tai – ne meno kūriniai, o naujienų, informacijos perdavimo priemonė. Buvau labai prastas verslininkas, nes niekada nežinojau, kokios kainos prašyti už darbą ir kaip derėtis.
– Tačiau galerija, matyt, įžvelgė jų vertę? Šiandien jūs – tarp 500 žinomiausių pasaulio menininkų.
– Taip, nuo to laiko visos mano pajamos – iš parduotų fotografijų. Tačiau meluočiau, jei pasakyčiau, kad mane tai labai džiugina. Mat iki šiol negaliu priprasti prie tokio keisto, net, sakyčiau, dirbtinio požiūrio į mano fotografijas.
Pavyzdžiui, jei aš pats atspausiu fotografiją savo tamsiame kambarėlyje, ji kainuos gerokai daugiau nei visiškai toks pat darbas, bet atspaustas profesionalioje fotolaboratorijoje. Jei nuotrauką pasirašysiu, ji kainuos brangiau nei tokia pati, bet be parašo.
Mano manymu, visa tai – ne visai normalu, dirbtina. Tačiau taip veikia meno rinka. Ir aš negaliu atsisakyti, nes iš to pragyvenu. ir uždirbu net daugiau nei tie fotografai, kurie dirba žurnalams ar kitoms žiniasklaidos priemonėms. Tai gana kvaila situacija, tačiau aš jau esu meno rinkos viduje ir negaliu prieštarauti.
– Kaip jūs manote, ar menas, įspūdinga fotografija, aktuali informacija gali ką nors pakeisti žmogaus ir visuomenės gyvenime?
– Taip, aš manau, kad fotografas gali paveikti žmonių mąstymo būdą. Nedažnai, retsykiais. Tačiau tai tikrai nėra pagrindinis mano darbų tikslas. Man fotografija padeda atidžiau pažvelgti į gyvenimą, geriau suvokti ir patį save, ir šalį, kurioje gimiau ir gyvenu.
– Kas jus paskatino tapti fotografu?
– Iliustruoti žurnalai. Norėjosi padaryti ką nors panašaus. Rimčiau fotografuoti pradėjau aukštojoje mokykloje. Mane sužavėjo pats fotografijos procesas. Juk tai – stebuklas. Man taip atrodo iki šiol. (Šypsosi.) Iš pradžių pradėjau fotografuoti savo kuriamus laivų modeliukus, bet labai greitai susidomėjau fotografija kaip raiškos priemone. Pradėjau suprasti, kad tai puikus būdas kalbėti ir pasakoti apie pasaulį, kuriame aš gyvenau – Pietų Afriką.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima Lietuva? Ar tėvai ir seneliai jums daug pasakodavo apie šalį, kurioje jūsų giminės šaknys?
– Senelio jau nebebuvo, o tėvas pasakodavo nedaug. Tik apie savo miestelį. Bet nei jis, nei aš niekada neslėpėme, kur mūsų šaknys. Man smalsu pamatyti tėvo miestelį, bet negaliu pasakyti, kad jausčiau kokį nors ypatingą Lietuvos ilgesį.
Mano šalis – Pietų Afrikos Respublika. Nors tik sumanęs su šeima emigruoti į saugesnę šalį supratau, kaip stipriai esu su ja susijęs.
- Ar Lietuvoje yra likę jūsų giminių?
– Kažin. Dar važiuosime ir į Latviją, iš kur atvyko mano žmonos šeima. Ten likusi jos šeimos dalis buvo išžudyta per karą. Taigi, viskas gana komplikuota.
– Jūs pirmą kartą lankotės Lietuvoje. Kokie pirmieji įspūdžiai?
– Labai stiprus buvo pirmasis įspūdis atskridus į Lietuvą. Vilniaus oro uoste pamačiau karinius lėktuvus. Jie man priminė, kad jūs esate visai šalia to konflikto, kuris liepsnoja Rytų Europoje. Jūs gyvenate vulkano kaimynystėje Kai aš važiavom iš oro uosto, mačiau daugelį sovietinio valdymo laikų reliktų -- apleistų pastatų, architektūros. Mačiau vos nedidelį Vilniaus gabalėlį, tačiau jau pajutau savitą jo dvasią. Stiprus įspūdis. Pajutau, kad esu ne JAV ir ne UK, kur visų pirma krenta į akis didžiųjų tarptautinių prekių ženklų reklamos. Žinoma, yra jų ir pas jus, ir ateityje viso to bus dar daugiau. Tačiau šiuo metu vartojiška kultūra dar nėra visko užgožusi, tai vis dar yra savita, kitokia vieta. Juntamas labai savitas etnosas.
– Ar galime tikėtis Vilniuje išvysti ir jūsų fotografijų parodą?
– Dar apie tai negalvojau. Kol kas niekas ir nepasiūlė. (Juokiasi).
Atsisakė prezidento apdovanojimo
Litvakų kilmės fotografas D.Goldblattas gimė Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) 1930 m. Jo seneliai į šią šalį 1883 m. emigravo iš Papilės miestelio Žemaitijoje.
1948 m. jis nusprendė būti fotožurnalistu. Nuo 1963 metų, atsisakęs darbo tėvo parduotuvėje, tapo profesionaliu fotografu. 1989 m. Johanesburge įkūrė studiją „Market Photography“.
Pagrindinės D.Goldblatto fotografijų temos – sudėtingas žmonių gyvenimas Pietų Afrikoje apartheido metu ir po oficialaus jo panaikinimo, psichologiniai portretai ir gamtovaizdžiai.
1998 m. jis tapo pirmuoju Pietų Afrikos Respublikos menininku, kurio personalinė paroda buvo surengta Niujorko Moderniojo meno muziejuje. 2001 m. jo kūrybos retrospektyva „51-eri Davido Goldblatto metai“ pradėjo kelionę po įvairias galerijas ir muziejus.
Jis buvo vienas iš nedaugelio Pietų Afrikos menininkų, kurių darbai eksponuoti parodose Documenta 11 (2002) ir Documenta 12 (2007) Kaselyje (Vokietija). Personalines parodas D. Goldblattas surengė ir Niujorko žydų muziejuje bei Naujajame muziejuje, Paryžiuje, Liverpulyje, Amsterdame, Briuselyje, Miunchene, Barselonoje, Melburne. Fotografo darbai 2011 m. rodyti Venecijos bienalės kuruojamoje parodoje „ILLUMInations“ . Išleista virš 20 jo fotografijų albumų. D. Goldblatttas yra pelnęs Hasselblado (2006 m.), Henri Cartier-Bressono (2009 m.) ir ICP Infinity (2013) apdovanojimus.
Menininkas apdovanotas PAR prezidento ordinu „The Order of Ikhamanga“ už nuopelnus šaliai, tačiau nepritardamas neskaidriai vyriausybės politikai atsisakė jį priimti.
