Pašto ženklas dažnai spausdinamas tiesiai ant atviruko. Jau antrą šimtmetį atvirukai siunčiami ką nors sveikinant švenčių proga, prisimenant arba kaip laiškas iš aplankytų vietų šalyje ar užsienyje. Atvirukų kolekcionavimas vadinamas filokartija. Pirmasis pašto atvirukas išleistas Austrijoje-Vengrijoje 1869 metais. Tai buvo „korespondencijos kortelė“ su ant jos išspausdintu dviejų kreicerių vertės pašto ženklu. Atvirukai greitai paplito ir kitose šalyse. Atvirukų iliustracijos gali būti meninės (reprodukcijos ir originalai) bei dokumentinės (fotoatvirutės). Atvirukai pagal leidimo būdą gali būti paprasti ir serijiniai.
Lietuvoje turbūt nerasime kitos tokios vietos, kuri taip trauktų įvairių sričių menininkus, kaip Kuršių nerija. Apie šios unikalios gamtos vietos grožį minėjo vokiečių geografas Aleksandras fon Humboldtas, dar 1809 m. keliavęs senuoju pašto keliu iš Karaliaučiaus į Sankt Peterburgą. O 1931–1932 m. Nidoje vasarojęs Nobelio premijos laureatas, rašytojas Thomas Mannas rašė: „Aš prisiminiau vieną kraštovaizdį, būtent tokią žemės vietą, kuri pastaraisiais metais man giliai į širdį įaugo, – Kuršių neriją“.
Apie šį nuostabų planetos kampelį sukurta gausybė meninių, ir dokumentinių fotografijų. Jų, bėgant metams, tik daugėja. Ne vienas dailės ar fotografijos darbas, vaizduojantis Kuršių neriją, tapo atvirukais. Atvirukai atskleidžia unikalius Kuršių nerijos kraštovaizdžius, kurortų gyvenimą, vietos žmonių buitį. Užfiksuota, kaip vietos gyventojai anuomet gaudė varnas ar tiesė kelią, kuriuo ir dabar važiuojama į Nidą.
Didelę Neringos vaizdų atvirukų kolekciją buvo surinkęs Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojas Hugo Šojus. Apie ją kitus Kuršių neriją vaizduojančius atvirukų rinkinius Nidoje vykstančio seminaro dalyviams antrąją dieną pasakojo fotografas, fotografijos istorikas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas. Pasak jo, atvirukai seniau yra buvę labai modernus ir greitas būdas nusiųsti žinutę atostogaujant kurorte. Tai lyg elektroninis paštas dabar. Todėl fotografų darbai būdavo per atvirutes panaudojami ir kaip kurortų reklama.
Apie šiuolaikinę fotografinę leidybą – nuo atvirukų ir žurnalų iki knygų ir albumų – pasakojo svečias iš Vokietijos (Calin Kruse ‒ knygų dizaineris, leidėjas, redaktorius ir fotografas. Jis yra kontrkultūros žurnalo „dienacht“ redaktorius ir leidėjas, vadovauja leidyklai „dienacht Publishing“ bei dizaino studijai FLUUT. Calinas taip pat kuruoja keliaujančią fotožurnalų parodą „The Magazine Salon“. Jis fotografijų peržiūrų (portfolio) komisijos narys tokiuose festivaliuose kaip „F/Stop“ Leipcige, „PhotoIreland“ Dubline ir „The Photobook“ Vienoje.
C.Kruse taip pat rengia seminarus apie fotografijos knygas ir dažnai yra kviečiamas skaityti paskaitų Europos universitetuose bei aukštesniosiose mokyklose. Nuo 2008 m. iki šiol jis kuravo šešias „dienacht“ fotografijos parodas. Žurnalas „dienacht“ ir leidykla „dienacht Publishing“ gavo keletą aukštų apdovanojimų už savo veiklą ir leidinius. Pavyzdžiui, 2012 m. projektas „Nocturnes“ buvo išrinktas „TIME Magazine“ Metų albumu. Pranešėjas pasakojo apie savo projektų raidą, pabrėždamas idėją, atskleisdamas savo fotografijos žurnalo „dienacht“ sukūrimo istoriją, taip pat apie savo kuratorinę veiklą. Visi kažkada buvome arba esame mokiniai. Moksleiviškose dienose atsiranda ir potraukis fotografijai. Kaip jį ugdyti iki profesionalaus lygio? Apie tai mintimis dalijosi Vilniaus J.Vienožinskio mokyklos fotografijos studijos vadovė Aurelija Maknytė. Ji pati fotografuoja nuo dešimties metų, kai fotografija atrodė vienintelis patikimas būdas fiksuoti gamtoje randamus objektus, kurie tuo metu jai, studijavusiai gamtos mokslus, buvo ypač svarbūs. Tačiau biologija neįtraukė labai giliai – vis smagiau darėsi laikyti rankoje ne pincetą ar drugelių gaudyklę, o pieštuką ar teptuką.
Aurelija baigė dizaino studijas tuometinėje Telšių aukštesniojoje dailės mokykloje, o per studijas Vilniaus dailės akademijoje įgijo fotografijos ir medijos bakalauro, magistro bei meno licenciato laipsnius, vėliau ten dėstė su kūryba susijusius dalykus, daugiausia fotografiją.
„Į fotoaparatą žiūriu ne kaip į dokumentuojančią dėžutę, bet kaip į kūrybos įrankį, tinkamą vizualizuoti kūrybines idėjas. Dėstymo ir bendravimo su moksleiviais ir studentais procese ypač vertinu individualias užduotis, pasirinkimo laisvę, nuolatinį poreikį ir drąsą keistis, ieškoti. Tobulėjimas – nebūtinai aukštyn kylanti kreivė – tai gali būti ir nuostabus netikėtų paklydimų zigzagas, vedantis į neatrastus žemynus.“
Didelio žiūrovų susidomėjimo buvo susilaukęs Vilniuje, Dailės akademijos Tekstilės galerijoje, menininkės Aurelijos Maknytės projektas „Tėvų kambarys“. Jame autorė tyrinėja atmintį ir atsitiktinumą, eksponuoja objektus ir tekstus, susijusius su savo tėvų gyvenimu. „Pati kūrinių nekūriau. Tai yra tai, ką radau, įsigijau, radau tėvų kambaryje, juos apjungiau į daugiaplanę kompoziciją. Čia atsiradę baldai, siuvimo mašina, siuvėjos lekalai atspindi laikmetį. Ir skaitymas tarp eilučių man svarbus, aš seniai dirbu su svetimais tekstais, ieškau ten tarp eilučių“, – aiškina A. Maknytė. Dažniausi menininkės kūrinių ir tyrimų objektai yra archyvas, atmintis ir atsitiktinumas.
„Paskaitai „Idealų vakuume“ aš parengiau daug savo įvairių fotografijos žanrų ir temų serijų. Tema atskleidžia mano norą idealizuoti aplinkinį pasaulį, atsiribojant, kitaip sakant, suteikiant pasauliui išorinę, savarankišką formą, atsiribojant nuo realybės, siekiant išsaugoti savo asmeninį vyksmo suvokimą, susikurtą erdvę, pastebėjimą“, – sako ketvirtą dešimtį įpusėjantis Viktoras Borovskich.
Jis gimė Sibiro mieste Novosibirske, baigė Tetro institutą. Aštuonerius metus dirbo įvairiuose Rusijos teatruose, domėjosi dokumentine fotografija. Pirmąsias fotografijų serijas sukūrė apie teatro gyvenimą scenoje ir užkulisiuose. Vėliau atsisakė aktoriaus profesijos, grįžo į Novosibirską ir tapo laisvai samdomu fotokorespondentu. Šiuo metu fotografuoja reportažus Sibiro regiono Ypatingųjų situacijų ministerijai. Daug keliavo ir fotografavo Pietryčių Azijoje.
Pagrindinė fotografijų tema, kurią įvardijo terminu fotoantropologija, yra žmonės. Pagrindinės jo fotografijų temos – dabartinė žmonių karta, religija ir darbas. „Fotografuodamas šiuolaikinius žmones stengiuosi pabrėžti metamorfozes ir laikmečio ženklus. Man fotografija – tai būdas aprašyti erdvę ir pajausti jos egzistavimą, tai mano vidinio pasaulio monologas ar esė.“ Viktoras Borovskich yra konkurso „Jaunieji Rusijos fotografai 2013“ laureatas, laimėjęs kosmonauto Juraijaus Baturino specialų prizą. Beje, pernai rugsėjį Jurijus Baturinas yra išrinktas Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininku ir pažadėjo atvykti į Nidos fotomenininkų seminarą bei padaryti pranešimą apie kosmoso fotografiją. Iki jos turėjo praeiti 123 metai, kai Prancūzijos mokslų akademijoje 1839 metais buvo oficialiai paskelbta apie šviesoraščio išradimą. Pasak menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio, fotografijos atsiradimas ir plėtra sutapo su daugeliu svarbių socialinių, politinių, ekonomių, mokslinių ir kultūrinių permainų, vykusių nuo 1830-ųjų metų iki Pirmojo pasaulinio karo. Dokumentiškai objektyvus fotografinis vaizdas tapo svarbiausiu tuometinių antropologijos, etnografijos ir geografijos mokslų įrankiu. Šios disciplinos buvo neatsiejamos nuo imperialistinių ideologijų ir pasaulinės Vakarų Europos bei Jungtinių Amerikos Valstijų kolonializmo plėtros.
Todėl yra tikslinga pasitelkti šias disciplinas nagrinėjant pirmuosius fotografijos rinkinius ir jų vaidmenį vakarietiškos kolonializmo ideologijos diegimo ir perdavimo praktikose. Šiuose rinkiniuose dramatiškai persipina prievarta ir pramoga, verslas ir ideologijos. Būtent šių fantasmagoriškų fotografinių vaizdų aptarimas ir tapo V. Kinčinaičio pranešimo „Fotografinė kolonializmo romantika ir kolekcionavimo pradžia“ pagrindine tema.
Virginijus Kinčinaitis tyrinėja postmoderniąją dailę, vizualinę kultūrą, analizuoja ją plačiame šiuolaikinės kultūrologijos ir filosofijos kontekste. Menotyrininkas, dėstytojas, renginių organizatorius, knygų autorius Virginijus Kinčinaitis laikomas vienu nuolatinių kultūros puoselėtojų ne tik gimtuosiuose Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Praėjusiais metais jis dirbo tarptautinės šiuolaikinio meno mugės ARTVILNIUS komisijos pirmininku. Anot jo, ARTVILNIUS yra šiuolaikinio meno galerijų mugė, kuri skiriasi nuo parodų, organizuojamų kituose Lietuvos miestuose, savo tikslu. Tai renginys, kuris turi intenciją išjudinti šiuolaikinio meno rinką.
Antrosios seminaro dienos teorinę dalį užbaigė kauniečio fotografo, leidėjo, kuratoriaus, kasmetinio festivalio KAUNAS PHOTO steigėjo ir vadovo pasisakymas „Septyniasdešimt ketvirtųjų karta“. Jis mano, kad tai nėra vien skaičių sutapimas, kad tais pačiais metais „užderėjo“ tiek žymių fotografijos žmonių. Tai – fotografai Simonas Robertsas (Jungtinė Karalystė), Nickas Hannesas (Belgija), Kirillas Golovčenko (Ukraina/Vokietija), Przemyslawas Pokrycki (Lenkija), Tomášas Pospěchas (Čekija), Mindaugas Kavaliauskas (Lietuva), Vitus Salošanka (Baltarusija/Vokietija), Gintaras Česonis (Lietuva), Borutas Peterlinas (Slovėnija), Pekka Niittyvirta (Suomija), Davide'as Monteleone (Italija).
O kas dar sieja tuos vienuolika fotografų be jų gimimo metų – 1974-ųjų? Išties, nemažai kas. Šiandien kiekvienas jų žinomas savo šalyje, ir už jos ribų. Kai kurie yra tarptautinio masto fotografijos asmenybės. Tačiau prieš jomis tapdami, jie išgyveno svarbius įvykius. Jiems sukako penkiolika, kai griuvo Berlyno siena; vaikinams iš Rytų bloko buvo tarp šešiolikos ir aštuoniolikos, kai jų šalys tapo nepriklausomos.
Būdami trisdešimtmečiai, jie sutiko Europos plėtrą ir skaitmenos įsitvirtinimą fotografijoje, tačiau neatsisakė fundamentalaus požiūrio į fotografiją. Jie visi kūrė ilgalaikius projektus, liudydami, kad pasaulis juda nuo analogiškai unikalaus link monotoniškai globalaus. Jų požiūryje į fotografavimą yra socialinė, pilietinė, asmeninė atsakomybė ir pareiga kelti sąžiningus teiginius apie jų kilmės šalis,taip pat apie tas šalis, kuriose gyvena arba lankosi. Jų darbai nesiekia būti madingi, efektingi ir jokiu būdu – paviršutiniški ar blizgūs. Jie humaniški, mąslūs, kartūs, ironiški, humoristiški, kritiški, ir rezonuoja su tuo, ką žmonės labiau jaučia viduje nei sako balsu.
Mindaugas Kavaliauskas yra dažnas tarptautinių festivalių kviestinis kuratorius, konkursų žiuri narys, portfolio peržiūrų ekspertas, surengęs kelias dešimtis individualių parodų ir dalyvavęs daugybėje kolektyvinių projektų Lietuvoje, Europos šalyse, JAV, Kinijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Spalio 4-6 dienomis Briuselyje bus pristatomos trys lietuvių fotografo Mindaugo Kavaliausko parodos ir naujausia knyga „Travel’AIR“ apie keliautojų lėktuvais ir oro uostų svečių kasdienybę.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius 38-ąjame tarptautiniame fotomenininkų seminare dalyvauja pristatydamas savo programą: Rugsėjo 8 d. atidaryta skyriaus pirmininko Dariaus Vaičekausko paroda „Dekonstrukcijos / Lietuvos fotografijos sąsiuvinis“. Rugsėjo 9 d. įvyks fotografijos projekto „Fotofobija“ parodos „Menamieji atvaizdai“ atidarymas. Parodos dalyviai: Juozapas Kalnius ir Agnė Jonkutė.
Nida, 2015 09 08
