Kažin ar galima sakyti, kad beveik prieš pusę amžiaus architekto Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuotas pastatas pasikeitė neatpažįstamai, tačiau šiuo metu jis menkai primena vilniečiams įprastą parodų erdvę.
Dabar tai tarsi miestas mieste ar lankytojų malonumui sukurtas pramogų parkas. Atverti įvairiausi užkaboriai, pagalbinės meno centro patalpos, o parodų salės laiptais, veidrodžiais, laikinomis sienomis ir kilimais suskaidytos į daugybę jaukių užkampių.
– Kodėl sumanėte taip kardinaliai pakeisti visą Šiuolaikinio meno centro erdvę? Ar bienalės organizatorių nešiurpino jūsų užmojai? – paklausiau 47 metų menininką, kuris išaugo graiko ir norvegės šeimoje, todėl savo kūryboje smagiai derina abiejų kultūrų elementus.
– Jiems patiko mano pasiūlymas. Aš susipažinau su šios vietos istorija, peržiūrėjau anksčiau čia rengtų parodų fotografijas. Mačiau, kad čia jau būta nemažai įdomių architektūrinių spendimų.
– Dažniausia tai šviesaus atminimo ŠMC architekto ir menininko Vlado Ozarinsko darbai. Jūs naudojate ir kai kurias jo pamėgtas medžiagas?
– Taip, savo sumanymui panaudojau tai, ką radau didžiuliame meno centro sandėlyje. Kaip kokiame banginio pilve ten sukrauta daugybė naudingų dalykų – kiliminės dangos ritiniai, mobiliosios sienos ir net kažkada pasaulinei parodai „EXPO 2000“ Hanoveryje sukurto geltono Lietuvos paviljono lentelės.
Pastarosios puikiai tiko šiaurinėje salėje pastatytiems laiptams, kurie tokiu būdu tapo tarsi prabėgančio laiko simboliu.
– Miestas mieste – toks buvo sumanymas?
– Su parodos kuratore Virginija Januškevičiūte buvome sutarę, kad ekspozicija turėtų būti panaši į miestą. Pasiskoliname miesto elementus ir parodoje sudėliojame tarsi miesto abėcėlę. Todėl kai pirmąkart atvažiavau į Vilnių, tiesiog vaikščiojau po miestą, bandžiau pajusti jo savitumą.
Per kitą savo vizitą nuėjau į ŠMC sandėlius. Rinkausi nuo kitų parodų likusias medžiagas. Daugiausia tas, kurios buvo įsigytos, tačiau taip ir nepanaudotos.
Labai smagu, kad šį kartą galėjau tiesiog kurti. Dažniausiai prieš parodą į sales sunešami kūriniai, o architekto užduotis – tik kuo geriau juos išeksponuoti. Baltijos trienalės rengėjai norėjo, kad pati parodos ekspozicija būtų tarsi meninis projektas, todėl trienalės dalyviams teko įsikurti mano pasiūlytose erdvėse. Aš šioje parodoje – ne tik architektas, bet ir vienas jos menininkų. Todėl tos kilimų konstrukcijos didžioje salėje yra ne vien tamsios erdvės videodarbams ar šviesos instaliacijoms, bet ir parodos struktūros elementai – tarsi kokie juodi miesto bokštai. Gal net naujieji Vilniaus dangoraižiai.
– Sakėte, kad nemažai vaikštinėjote po Vilnių. Kas jus ypač sudomino ar nustebino?
– Čia radau įdomų derinį dviejų dalykų, kurie iki šiol mano galvoje buvo visai nesuderinami. Tai rytietiškas postkomunizmas ir skandinaviškas stilius. Ne tik miestas, bet ir jo žmonės – ryškus šių dviejų dalykų derinys.
Vilniuje gal net daugiau hipsterių nei kokiame Paryžiuje. Čia galima rasti ir klasikos, alternatyvių dalykų. Man labai patinka būtent ši jūsų miesto pusė.
Susižavėjau ir Kazio Varnelio muziejumi, kuris yra už poros žingsnių nuo ŠMC. Jį įkūręs dailininkas savo meno kolekcijos eksponatus (skirtingų amžių, įvairių stilių) išeksponavo kartu su abstrakčiais savo darbais. Ir padarė tai iš tiesų meistriškai.
– Jūs tarsi grąžinote ŠMC į praeitį vėl sujungdamas šiaurinę ir didžiąją sales, tačiau tuo pat metu kardinaliai pakeitėte tą erdvę, praplėsdamas ją veidrodine siena. Mėgstate stebinti žiūrovus?
– Mėgstu žaisti su erdve. Manau, žiūrovams nusibosta tos pačios salės, kurias jie mato daugelį metų. Jose eksponuojamos parodos supanašėja ir būna apžiūrimos per kelias minutes, net nepaleidžiant iš rankų mobiliojo telefono. Norėjosi pasiūlyti žmonėms naują patirtį, kitokį maršrutą.
Pavyzdžiui, šiaurinėje salėje sukonstravome objektą, kuris tikrai per didelis tokiai erdvei. Žmonėms tenka ieškoti naujų maršrutų, žingsniuoti siaurą miesto skersgatvį primenančiu perėjimu. O užlipę į šios monumentalios konstrukcijos viršų jie visai netikėtai atsiduria kamerinėje erdvėje, kurioje trienalės metu vyksta vokalo ir kvėpavimo pratybos.
Vidiniame rūmų kiemelyje vietoj įprastų skulptūrinių objektų, kuriuos patogu apžiūrėti iš visų pusių, atsirado juodas kalnas, primenantis miesto gatvėje paliktų medžiagų krūvą. Jo neįmanoma apžiūrėti iš šono, bet galima įlįsti į vidų.
Ten tamsoje taip pat eksponuojamas meno kūrinys.
– Ar jūsų architektūra nenustelbs kitų parodos kūrinių? Menininkai skundžiasi kuratorių diktatūra, o čia dar ir architektas verčia taikytis prie jo sumanymo. Gal jau buvo konfliktų? – Ne, jokių. Aš įsitikinęs, kad pakeitus muziejaus erdvę galima pažadinti žiūrovų tyrinėjimo instinktą. Tuomet žmonės daugiau dėmesio skiria ne tik parodos architektūrai, bet ir joje eksponuojamiems darbams. Trienalės menininkai gana lengvai susirado jiems tinkamas erdves, nuoširdžiai džiaugdamiesi keisčiausiais užkaboriais. Žinoma, jei kas jiems netiko, rasdavome bendrą sprendimą. Aš nesu diktatorius, aš labiau architektas-sodininkas. Pasodinu ką nors ir stebiu procesą, net gerai neįsivaizduodamas, kas gali išaugti ar kokius vaisius subrandinti.
Baltijos trienalė kviečia stebėti skruzdžių šokius ir aptarti karo aktualijas Vilniaus šiuolaikinio meno centre atidarytos XII Baltijos trienalės šūkis: „Tai, kas šiandien meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita“.
Baltijos trienalė – viena didžiausių bienalės tipo parodų Šiaurės ir Rytų Europoje ir svarbiausias Šiuolaikinio meno centro organizuojamas tarptautinis renginys. Vykstantis kas trejus metus, jis tampa tarptautine kuratorystės ir meno eksperimentavimo platforma. Šiemet joje savo kūrinius pristato Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Suomijos, Nyderlandų, Graikijos, Anglijos ir JAV menininkai. Greta 6 savaites veikiančios parodos čia nuolat rengiami pokalbiai, pristatymai, paskaitos, pamokos ir koncertai. Įdomias ir neįprastas edukacines programas sukūrė menininkai P.Baillieux, „The Oceans Academy of Arts“. Edukacinį projektą pristato ir retai Lietuvoje matomi Nacionalinės premijos laureatai N. ir G.Urbonai. Jie drauge su Kauno technikos universitetu kviečia į „Ballardo technologijų zoetikos paviljoną“. Rugsėjo 23 d. ,trečiadienį, 16–17.30 val. 11-16 metų vaikai kviečiami į judesio dirbtuves su menininke J.Tan „Vienuolika, beveik dvylika“. Jų dalyviai stebės skruzdes, šokius gatvėse, jūros gyvius, manekenus ir savo kūno dalis. Taip pat dalinsis šokio judesiais, mintimis ir kartu kurs šokį.
Rugsėjo 23 d., trečiadienį, 16–17 val. Pietinėje meno centro salėje vyks kassavaitinė edukacinės programos „Mikomorfo laboratorija“ sesija Vaikus ir suaugusieji kviečiami eksperimentuoti drauge su mokslininkais, menininkais ir architektais Gedimino ir Nomedos Urbonų kartu su Kauno technologijų universitetu organizuojamo projekto „Psichotropinis namas: Ballardo technologijų zooetikos paviljonas“ medžiagų auginimo laboratorijoje.
Rugsėjo 25 d., penktadienį, 19.30 val. „Bangos ir daugiau nieko“: performatyvi „Post Brothers“ paskaita Šio renginio inspiracija – 2009 m. spalio 17 d. pirmą kartą pasaulyje įvykęs povandeninis Maldyvų prezidento kabineto posėdis, siekiant atkreipti dėmesį į visuotinės klimato kaitos poveikį. Projektu siekiama kalbėti apie jūros lygio kilimą, kreipiant dėmesį ne vien į dabartinius įvykius, bet ir į tam tikrus „povandeninius“ politinius procesus. „Post Brothers“ – kritinė iniciatyva, kuriai priklauso Matthew Post, nepriklausomas kuratorius ir rašytojas, dirbantis Balstogėje, Lenkijoje.
Rugsėjo 26 d., šeštadienį, 19 val. „Foolishly sharp. Karybos ateitis“: Adamo Kleinmano paskaita Pristatydamas dalį savo tyrimo, atlikto ruošiantis parodoms „Menas planetinių skaičiavimų amžiuje“ ir „Menas asimetrinės karybos amžiuje“, surengtomis Witte de With meno centre Roterdame, Adamas Kleinmanas aptars, kaip menininkai ir karo teoretikai aiškinasi ryšius tarp dabartinės geopolitikos, ekonomikos, technologijų ir karybos. Bus kalbama ir apie vadinamąjį „vėsųjį karą“ (angl. – „cool war“) tarp JAV ir Kinijos, ir apie Baltijos „teatrą“ kaip geopolitinę seisminę zoną, kuri įtraukiama į naująją „vėsiojo karo“ dinamiką.
Baltijos trienalės kuratorė – V.Januškevičiūtė, architektas – A.Angelidakis.
Trečiadieniais Baltijos trienalę galima aplankyti nemokamai. Tą dieną nemokamos ir ekskursijos po ekspoziciją, kurių pradžia – 17 val. Paroda laukia žiūrovų iki spalio 18 dienos.
