Garsaus Ukrainos tapytojo sėkmės paslaptis: darbus perka moterys

Šį rudenį Vilniuje galima pamatyti net dvi įdomaus Ukrainos dailininko M.Belouso parodas tuo pačiu pavadinimu – „Tik spalva“. Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ rodoma jo tapyba, o galerijoje „Meno niša“ – eskizų paroda.

Iki šiol Vilniuje dailininko darbai pasirodydavo tik mugėje „ArtVilnius“, prestižinės Kijevo galerijos „Tsekh“ stende. Ir nors, pasak galerininko, lietuviai tapytojo darbams negaili ne tik komplimentų, bet ir šlamančiųjų, pats menininkas – retas svečias Lietuvoje.

„Norėtume dažniau Vilniuje išgerti kavos ir pabendrauti su kolegomis. Bet dėl dabartinių įvykių Ukrainoje sudėtinga ne tik su menu, bet ir su gyvenimu apskritai. Visa šalis apimta stipraus streso“, – sakė Ukrainos galerininkas O.Ščelušenka.

Galerininkas prisipažino, kad ir pats yra šiek tiek lietuvis, o jo mano pirmoji frazė, kurią išmoko lietuviškai: „Mes būtinai nugalėsime!“.

Įkūręs galeriją nebeveikiančios Kijevo gamyklos ceche, jis nedejuoja, jog daugelis turtingų tautiečių šiuo metu negalvoja apie meną ar tiesiog išvažiuoja iš konfliktų draskomos šalies. Galerininkas jau daugelį metų savo dailininkus sėkmingai pristato ir už Ukrainos ribų.

Mugėje „ArtVilnius“ jo galerija dalyvauja nuo 2009 metų, o šiemet pelnė geriausios užsienio galerijos apdovanojimą. Prieš dvejus metus M.Belousas buvo išrinktas geriausiu „ArtVilnius“ dailininku.

„Visiems sakau, kad Lietuva atidaro mums duris į Europą, nes jei nori ką nors pamatyti ar sutikti, nebūtina važiuoti į Niujorką. Galima atvažiuoti į Vilnių, juk čia būna žmonių iš viso pasaulio“, – pabrėžė galerininkas.

Prancūzai M.Belousą pakrikštijo postmedijiniu dailininku, nes jo tapybos šaltinis – ne natūra, o dokumentai – fotografijos, kino kadrai.

Per daugelį metų dailininkas tapo tikru ekspertu: akimirksniu gali įvertinti kino filmo operatoriaus ar apšvietėjo darbą. Jis puikiai mato, kaip režisieriai naudojasi dailininkų kūryba, komponuodami kino kadrus, ir savitu būdu sugrąžina tiems kadrams tapybinę formą.

„M.Belousas – mano favoritas“, – atviravo Vilniaus parodų kuratorius, „Tsekh“ galerininkas O.Ščelušenka. Jam labai svarbu, kad šio tapytojo kūrybos metodas – originalus.

Menininko darbus jis parduoda net 15 šalių, jau aštuonerius metus suteikdamas kūrėjui galimybę išgyventi vien iš kūrybos.

„Formalia prasme būti originaliu – labai sudėtinga. Originaliai dirbančių dailininkų – vienetai. Ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje. Juk viskas tarsi jau išbandyta ir atrasta. Tačiau Mykolos sukurtas metodas padeda kitaip pažvelgti į spalvą ir jos galimybes“, – pabrėžė galerininkas.

Pasak jo, M.Belousas naudoja tik grynas spalvas. Jų tonai, atspalviai nesikeičia. Paveikslas pradedamas nuo grunto, kurio tamsi, tarsi purvina spalva yra trijų pagrindinių spalvų – geltonos, raudonos ir mėlynos – mišinys.

Kai ant jo vienu permatomu sluoksniu tepamos kitos spalvos, jos harmonizuojasi, nes kiekvienoje jų atsiranda nedidelė dalelė to paties mišinio. Be to, tapytojas mėgsta, kad pagrindinę spalvą atsvertų priešinga šalutinė: geltoną – violetinė, raudoną – žalia, mėlyną – oranžinė.

Tokiai savo metodo analizei dailininkas neprieštaravo. Tačiau vos baigus kalbėti galerininkui, tuoj pat pridūrė, kad jam labai svarbu, jog visi jo paveikslai – tarsi reljefai.

„Kai tik saulė juos nušviečia – matai reljefą. Kažkada dirbau uoste Čiukotkoje, Magadano srityje. Man reikėjo finansiškai padėti seserims, o ten gerai mokėjo. Būtent ten vieną poliarinę naktį pamačiau tokį reljefą.

Mūsų platumose, kai diena nuolat keičia naktį, jį sunku pastebėti. O poliarinė naktis leidžia visa tai stebėti ilgiau, taigi, per pusę metų jį gerai perpratau“, – dėstė tapytojas

Tačiau norėdamas visa tai parodyti kitiems, jis turėjo rasti savą būdą tam reljefui atkurti. Kam tapytojui apskritai prireikė to reljefo? Juk jis – ne skulptorius.

Pirmiausia tam, kad spalvos nesusijungtų, kad jis galėtų jas tepti tokias, kokios yra, – grynas. Tik atviras spalvos, ir tik labiausiai iškilusiose vietose – kaip reljefą.

„Tokiu būdu tarsi sujungiu skulptūrinę ir optinę erdves. Sukuriu įtaigią iliuziją. Kartais net man pačiam atrodo, jog dirbtuvėje ne paveikslas, o gyvas žmogus stovi. Daugeliui menininkų rūpi tie dalykai. Tarp jų ir lietuviui Linui Liandzbergiui, kurio par odą mačiau čia, Vilniuje“, – sakė kūrėjas.

„Titanike“ galima pamatyti ne tik M.Belouso tapybą, bet ir filmą apie jo kūrybą, pasaulėjautą. Įdomu, kad tame filme galima išgirsti ir šešių moterų iš įvairių šalių pasakojimus, kodėl jos nusipirko dailininko darbus.

Pasak galerininko, beveik 90 procentų šio tapytojo darbų nuperka moterys. Šį rudenį Berlyno mugėje du nedidelis eskizus kolekcininkai taip pat nupirko žmonoms.

„Gal moterys greičiau pajunta tą spalvų kalbą? Ogal jas traukia ir patys siužetai, kuriuose dažnai juntama įtampa, vyro ir moters santykių peripetijos“, – svarstė O.Ščelušenka. Ir su šypsena pridūrė, kad kito savo galerijos autoriaus – Ievgeno Petrovo – darbus jis dažniausiai parduoda vyrams.

„Man patinka konfliktas. Du žmonės, jis ir ji – jau konfliktas. Aš tą problemą labai gerai žinau, nes tris kartus buvau vedęs. Dabar – laisvas“, – prisipažino tapytojas.

Pirmos dvi jo santuokos buvę romantiškos, bet trumpos. „Norėjau tapti dailininku, tai greitai pats viską sugrioviau. Supratau, jei pasiliksiu, tai būsiu traktoristu visą likusį gyvenimą. Todėl teko greitai viską pabaigti be pasekmių“, – savo asmeninio gyvenimo peripetijas pakomentavo V.Belousas.

Su trečia žmona jis išgyveno keturiolika metų. Ji kartu mokėsi dailės institute, kūrė knygų grafiką. „Maniau, kad dailininkas dailininką geriau supras. Pasirodo – ne. Žmonės tik pyksta, jei kitam labiau sekasi. Pavydi“, – apgailestavo tapytojas.