Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekos salėje vykęs Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) nario J.Kantauto kūrybos vakaras sutraukė gausų būrį jo draugų ir marinistinės literatūros gerbėjų. Poezijos ir dokumentinės publicistikos knygų autorius svečius pasitiko ne tuščiomis rankomis – ką tik išleista dar viena J.Kantauto eilėraščių rinktinė „Jūrą ir dangų“.
Vakaro vedėjas klaipėdietis literatūrologas Romualdas Skunčikas priminė iš Suvalkijos lygumų kilusio J.Kantauto kelią į kūrybos erdves: sunkus pokaris, jaunystė be tėvų, alinantis darbas kolūkio laukuose. Studijas sukarintoje Klaipėdos jūreivystės mokykloje kaimo jaunuolis pasirinko negalėdamas sudurti galų – atvykę į uostamiestį kursantai tais laikais buvo aprūpinami apranga, maistu, galėjo nemokamai gyventi bendrabutyje.
Baigusiam jūreivystės mokslus J.Kantautui atsivėrė keliai į vandenynus. Įgijęs tolimojo plaukiojimo šturmano, o vėliau ir kapitono diplomą suvalkietis darbavosi toli nuo gimtinės krantų beveik dvidešimtyje įvairių žvejybos, gamybos ir transporto laivų, aplankė daug svetimų šalių uostų. Jam teko plaukioti po Baltiją ir mokomaisiais burlaiviais.
Jūroje patirti nuotykiai ir išgyvenimai persmelkė J.Kantauto kūrybą ir publicistiką. Naujausiame jo poezijos rinkinyje netrūksta rūstaus ir painaus gyvenimo laivyne atspindžių. Ne atsitiktinio prašalaičio, o įvykių liudininko akimis autorius ir šioje knygoje perteikia sudėtingus žmogaus ir vandens stichijos santykius – ne visada harmoningus ir romantiškus.
„Jis neabejotinai yra geriausias lietuvis jūrininkas tarp poetų ir geriausias poetas tarp jūrininkų“, – taip J.Kantauto statusą lietuvių nacionaliniame laivyne ir grožinėje literatūroje apibūdinęs LRS Klaipėdos apskrities skyriaus vadovas ir rašytojas Juozas Šikšnelis nuo objektyvios tikrovės, regis, nenuklydo.
J.Kantautas daugiau kalbėjo ne apie save, o apie plunksnos brolius marinistus, su kuriais buvo suvedęs likimas. Jis gerai pažinojo Klaipėdoje gyvenusį „poezijos chuliganą“ – keturvėjininkų sąjūdžio dalyvį ir buriuotoją Salį Šemerį-Šmerauską, o vilniečiui Pauliui Širviui netgi padėjo įsidarbinti bocmanu laivyne, kai jam apkarto gyvenimas krante. Lietuvių jūros lyriką praturtinusio aukštaičio P.Širvio vardu vėliau buvo pavadintas vidutinis žvejybos traleris.
Ar sulauks tokios garbės J.Kantautas – nežinia. Dar ne taip seniai visus pasaulio vandenynus raižęs Lietuvos žvejybos laivynas privatizavimo verpetuose ištirpo kaip rūkas. Jūros dainių gretos irgi smarkiai praretėjusios. Prisiminęs anapilin iškeliavusius savo kolegas rašytojus Vytautą Sirijos Girą, Antaną Drilingą, Igną Pikturną, Vytautą Brencių, kitus marinistus, sukaktuvininkas sielojosi, kad spraga neužpildoma – marinistika atsidūrė podukros vietoje.
„Jūrose ir vandenynuose ekstremaliomis aplinkybėmis ryškiai atsiskleidžia žmogaus charakteris, įvairios dvasinės būsenos, nepagražintos iš anksto pasvertų ir apgalvotų poelgių. Akistatoje su stichija gyvenama kitaip nei krante – jūroje matai natūralų žmogų, kokį jį sutvėrė pati gamta – be išorinio dažų sluoksnio, be falšo“, – kalbėjo J.Kantautas.
Poetui jūra – ir įkvėpimo šaltinis, ir gyvenimo dalis. Jūreiviška pasaulėžiūra ir jausmais paženklinta J.Kantauto poezija kunkuliuoja, nuskamba dramatiškai disonansais ir rimsta panašiai kaip vėjų sukeltos vandenyno bangos. Vienur jo mintys apibrėžtos ir tikslios, kitur – suskaldytos ir net alogiškos. Iš fragmentų kuriamas vientisas poezijos audinys.
„Rimas ir ritmas – svarbiausi eilėraščio energetikos komponentai. Nerimuotas tekstas man – ne poezija, o kitoks žanras. Kai ritasi vien gražių žodžių lavina, bet nėra aiškios minties, toks eilėraštis nejaudina, žmogaus sąmonės gelmių kaip žaibo kirtis nenutvieskia. Tad ko verta tokia poezija?“ – retoriškai klausė poetas.
J.Kantautas žinomas ir kaip vertėjas, dainų tekstų kūrėjas. Jubiliejinio vakaro dalyviai išvydo intriguojančias dviejų jūros minezingerių varžybas – sukaktuvininkas skaitė iš rusų į lietuvių kalbą išverstus kito klaipėdiečio marinisto Aleksandro Blytuškino eilėraščius, o pastarasis įtaigiai perteikė rusiškas J.Kantauto poezijos versijas.
Minezingerius akylai stebėjęs klaipėdietis literatas, Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vertėjas į rusų kalbą Clandestinus (Sergejus Isajevas) nesiryžo skelbti literatūrinės dvikovos nugalėtojo: „Pasitaiko, kad į kitas kalbas išversti eilėraščiai pranoksta originalius tekstus. Ar tik nebus panašiai nutikę ir šį kartą?“
Baigęs karjerą žvejybos laivyne J.Kantautas jūros nepamiršo – įgijo žurnalisto diplomą, darbavosi žinybiniame laikraštyje „Lietuvos žvejys“, redagavo Sąjūdžio leidinį „Klaipėdos keleivis“. Vilniaus universitete ir lituanistiką studijavusiam poetu Klaipėdos savivaldybė buvo patikėjusi vyriausiojo valstybinės kalbos tvarkytojo pareigas.
Šį J.Kantauto biografijos tarpsnį prisiminė dar vienas jūros šauksmui neabejingas klaipėdietis literatas – buvęs parlamentaras, uostamiesčio tarybos narys, kelių romanų ir prozos rinktinių autorius Vytautas Čepas. Sovietmečiu atlikęs karinę tarnybą povandeniniame laivyne jis dabar energingai kovoja už lietuvių kalbos grynumą.
Politikas V.Čepas palankiai įvertino J.Kantauto lingvistinę veiklą: „Kai jis tvarkė valstybinės kalbos reikalus, mieste būta daugiau tvarkos – svetimybės taip įžūliai nesibrovė į mūsų gyvenimą, rusakalbiai mokėsi kalbėti lietuviškai, nereikalauta piliečių pasuose jų vardų bei pavardžių rašyti ne valstybine, o bet kuria kita pasirinkta kalba.“
Vakaro pabaigoje J.Kantautą gėlėmis ir dovanomis apipylė jo kolegos rašytojai, bendradarbiai, artimiausi draugai. Vilkaviškio rajono Gulbiniškių kaime gimusį poetą Zanavykų draugijos vardu pasveikino Klaipėdos miesto garbės pilietis, fotografas, kraštotyrininkas ir publicistas Bernardas Aleknavičius, kiti kraštiečiai.
Buvę bendramoksliai – žvejybos laivyno veteranai – J.Kantautui įteikė jo kūrybą simbolizuojančio senovinio burlaivio „Victoria“ modelį. Talentingam marinistui palinkėta nenuleisti burių – jūroje išaugintų poezijos sparnų.
J.Kantautas išleido dešimt poezijos ir dokumentinės prozos knygų: „Baltijos banga“, „Jūros pilnatis“, „Kranto randai“, „Vandenyno žemė“, „Praradus atrasti“, „Sprogstanti tyla“, „Reisų ratai raibuliuos“, „Vingių grublais“, „Še tai tau“, „Jūrą ir dangų“.