Fotografų draugystei netrukdė kritika dėl nuogų panelių medyje

„Norėjau, kad jūs pajustumėte tą bendravimo malonumą, tą ypatingą energetiką, kuri atsiranda, kai šie keturi fotografai susirenka kartu. Atskirai jie visai kitokie, nei drauge“, – į „Stiklių“ barą Vilniaus senamiestyje suplūdusiai publikai sakė fotografė Monika Požerskytė.

Garsiausios keturių bičiulių fotografijos vienam vakarui papuošė „Stiklių“ baro sienas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Garsiausios keturių bičiulių fotografijos vienam vakarui papuošė „Stiklių“ baro sienas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Prieš susitikimą su publika – pokalbis apie fotografiją su vienu viešbučio bei restorano „Stikliai“ savininkų ir įkūrėjų Romu Zakarevičiumi.<br>M.Požerskytės nuotr.
Prieš susitikimą su publika – pokalbis apie fotografiją su vienu viešbučio bei restorano „Stikliai“ savininkų ir įkūrėjų Romu Zakarevičiumi.<br>M.Požerskytės nuotr.
Prieš susitikimą su publika – pokalbis apie fotografiją su vienu viešbučio bei restorano „Stikliai“ savininkų ir įkūrėjų Romu Zakarevičiumi.<br>M.Požerskytės nuotr.
Prieš susitikimą su publika – pokalbis apie fotografiją su vienu viešbučio bei restorano „Stikliai“ savininkų ir įkūrėjų Romu Zakarevičiumi.<br>M.Požerskytės nuotr.
Prieš susitikimą su publika – pokalbis apie fotografiją su vienu viešbučio bei restorano „Stikliai“ savininkų ir įkūrėjų Romu Zakarevičiumi.<br>M.Požerskytės nuotr.
Prieš susitikimą su publika – pokalbis apie fotografiją su vienu viešbučio bei restorano „Stikliai“ savininkų ir įkūrėjų Romu Zakarevičiumi.<br>M.Požerskytės nuotr.
Fotomenininkas Antanas Sutkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Antanas Sutkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
„Žydėjimo“ ciklu išgarsėjęs fotomenininkas Romualdas Rakauskas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
„Žydėjimo“ ciklu išgarsėjęs fotomenininkas Romualdas Rakauskas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Projektas „Keturi“ – vienoje nuotraukoje įamžinti ne tik žinomi Lietuvos fotografai, bet ir artimi bičiuliai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Projektas „Keturi“ – vienoje nuotraukoje įamžinti ne tik žinomi Lietuvos fotografai, bet ir artimi bičiuliai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas sovietmečiu stebino savo nuotraukomis iš turgaus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas sovietmečiu stebino savo nuotraukomis iš turgaus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Antanas Sutkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Antanas Sutkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Projekto „Keturi“ dalyviai su jo autore Monika Požerskyte.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Projekto „Keturi“ dalyviai su jo autore Monika Požerskyte.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Romualdas Požerskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Romualdas Požerskis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Romualdas Rakauskas vietoj juodų arba baltų marškinių tyčia pasirinko pilkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Romualdas Rakauskas vietoj juodų arba baltų marškinių tyčia pasirinko pilkus.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Projekto „Keturi“ fotografija.<br>M.Požerskytės nuotr.
Projekto „Keturi“ fotografija.<br>M.Požerskytės nuotr.
Projekto „Keturi“ fotografija.<br>M.Požerskytės nuotr.
Projekto „Keturi“ fotografija.<br>M.Požerskytės nuotr.
Projekto „Keturi“ fotografija.<br>M.Požerskytės nuotr.
Projekto „Keturi“ fotografija.<br>M.Požerskytės nuotr.
Daugiau nuotraukų (16)

Rūta Mikšionienė

Oct 30, 2015, 11:10 AM, atnaujinta Oct 6, 2017, 10:06 PM

Ketvirtadienį „Relais & Châteaux Stikliai Hotel“ erdvėse įvyko žinomų Lietuvos fotografų – Aleksandro Macijausko (g. 1938), Antano Sutkaus (g. 1939), Romualdo Rakausko (g. 1941) ir Romualdo Požerskio (g. 1951) – kūrybos popietė „Keturi“. Projektą „Keturi“ sumanė vieno fotografo dukra – M.Požerskytė, o neįprastą  vietą parinko ir pristatymą koordinavo Laura Grybkauskaitė. Jos valia bare kabėjusios prancūzų autorių fotografijos vienam vakarui užleido vietą žinomiausiems Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų darbams.

M.Požerskytė norėjo ne tik vėl suburti, bet ir nufotografuoti kartu jau legenda tapusios fotografijos mokyklos pradininkus. Projektas „Keturi“ prasidėjo prieš dvejus metus, kai fotografai susirinko „Pix Studijoje“ bendrai nuotraukai.

Fotografė įamžino savo tėvą ir jo bičiulius juokaujančius, laikančius rankose žymiausius savo darbus ar jaunystės autoportretus. Ji dirbo ne tik su skaitmenine technika, bet ir su juostiniais fotoaparatais. R.Požerskis prasitarė, kad latvių fotografai pamatę bendros fotosesijos nuotraukas labai stebėjosi, nes tarp jų nėra tokių bičiulių kompanijų. Niekas nesifotografuotų su konkurentais, nes kiekvienas yra įsitikinęs, kad jis, o ne jo kolega – pats geriausias Latvijos fotografas.

Viešas fotosesijos darbų pristatymas įvyko „Vartų“ galerijoje, tačiau į jį nepavyko atvykti daugumai autorių. Ne vien ligos ar kitos solidaus amžiaus problemos, bet ir kelionės į savo kūrybos parodas – ir kitose šalyse, ir kituose žemynuose – trukdo bičiuliams susitikti taip dažnai, kaip norėtųsi.

R.Požerskis prisiminė, kad sovietmečiu jo tiesiog neišleisdavo išvažiuoti už Sovietų Sąjungos ribų, tačiau bičiuliai sugrįžę iš kelionių pasakodavo, jog teko pildyti anketą, kurioje buvo ir vienas ypač klastingas klausimas: „sugrįžimo į Sovietų Sąjungą priežastis“.

„Mums net nekilo noras pasilikti kur nors, nes kažkas turėjo likti Lietuvoje“, – replikavo A.Macijauskas.

„Kilo, kilo, kaip nekilo...“, – tuoj pat svajingai jį pertraukė A.Sutkus. Ir prisiminė, kad į kapitalistines šalis jį išleido tik po dešimties metų pirmininkavimo Fotomenininkų sąjungai. Anksčiau – tik į soclagerio kaimynes. Nors irgi – ne į visas. Pavyzdžiui, į tuometinę Jugoslaviją – neleido. Į Jugoslaviją su žurnalistų grupe buvo pavykę išvykti A.Macijauskui, kuris iki šiol prisimena, kad tvarkydamas dokumentus kelionei turėjo pateikti net 12 savo portretinių nuotraukų.

„Jūs turbūt įsivaizduojate, kad socializmas – tai jau buvo siaubas. Žinoma, buvo visko. Antanas buvo mūsų pirmininkas, tai turėjo atlaikyti už visus. Bet jis ne dėl Rakausko kentėdavo, o dėl Macijausko“, – sakė R.Rakauskas. A.Sutkus prisiminė, kaip liepdavo kolegoms nekalbėti arti telefono aparato.

Tačiau, A.Sutkaus manymu, sovietmečiu geriausios Europos ir JAV galerijos lietuvių fotomenininkams buvo lengviau pasiekiamos nei dabar. „Mes buvom „kitokia Rusija“, mūsų darbus galėjo pateikti kaip disidentiškus. Ir dar vienas dalykas. Kuratoriai, kurie rengdavo parodas, tuos darbus galėjo parduoti, o mums – špygą“, – sakė menininkas, primindamas, jog lietuviška fotografija jau tuomet atsirado pasauliniame kontekste.

„Man užkliuvo, kad menotyrininkai, kalbėdami apie mus, ir apie visą tą sovietinį laikotarpį, į tai žiūri primityvokai, – sakė A.Macijauskas. – Viskas buvo pilka, žmonės – pilki. Mat namai buvo pilki – tos chruščiovkės. Tačiau tuose namuose vyko dramos, ten žmonės mylėjosi ir žudėsi, vaikus augino“.

Jis prisiminė, kokia laimė buvo iš kaimo į miestą atvažiavusiems žmonėms gauti butą su šiltu vandeniu, kur galima buvo patogiai išmaudyti vaikus. „Aš pats tą patyriau savo šeimoje, todėl man atrodo, kad į daug ką žvelgiama pernelyg paviršutiniškai. Gal, kaip ir fotografijoje, reikėtų lįsti daugiau į vidų, paknebenėti daugiau“, – svarstė fotografas.

Sovietmetį jis palygino su zoologijos sodu, kuriame visi buvo užtverti vienoje teritorijoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę sienos griuvo, visus išleido į laisvę, ir stiprieji tuojau pat suėdė silpnuosius. Nuo 1990 metų fotografų smarkiai padaugėjo, tačiau dingo įprasti fotosąjungos finansavimo šaltiniai, nes dauguma fotografų sukūrė privačias studijas. Bet Fotomenininkų sąjungai pavyko išlikti, o fotografija normaliai vystosi ir jos srovių įvairovė šiandien tiesiog stulbina.

„Yra ir gryni estetizmo sektantai, kuriems visa kūryba susiveda į vieną tašką ar vieną liniją, o kad pasaulis aplink žudosi, kad neaiškus mūsų likimas rytoj ar poryt, – jiems nevarbu. Jų negalima smerkti. Bet galima pasidžiaugti, kad yra ir tokių kaip Artūras Morozovas, kuris fotografuoja ir Ukrainoje, ir kituose karštuose taškuose. Yra fotografų, kuriems rūpi pasaulis ir jie nori visuose tuose įvykiuose dalyvauti“, – kalbėjo A.Macijauskas.

M.Požerskytė prisipažino, kad labiausiai ją stebinantis fotografų ketverto bruožas – sugebėjimas sutarti ir tuo pat metu drąsiai kritikuoti kolegų darbus. „Kaip nenutrūko jūsų draugystė, juk kritiką priimti labai sunku?“, – klausė projekto iniciatorė.

„Taip, iš tiesų jie man turėtų būti didžiausi priešai. Kai fotografavau „Žydėjimą“, tai man Antanas ir Aleksandras liepė baigti su tais saldumais“, – šypsodamasis kalbėjo R.Rakauskas.

„Ne apie „Žydėjimą“ aš tau sakiau, – tuojau pat replikavo A.Sutkus. – O apie „Pavasario mergeles“. Juk nuogas panas sukėlei į medį. Ir dar su aukštakulniais...“. „Na, čia Antanas iš pavydo“, – mostelėjo ranka R.Rakauskas.

Fotografai prisipažino, kad realios konkurencijos tarp jų nebuvo gal ir todėl, kad kiekvienas turėjo savo kryptį. „Man Aleksandras yra pasakęs, kai pradėjau fotografuoti. Jei koks nors fotografas turi savo temą, tai tu neik į jo teritoriją, imk kitą temą. Ir mes taip darėme“, – prisiminė R.Požerskis.

„Jūs tik įsivaizduokite, kas nutiktų Maciejų (A.Macijauską. – Red.) įleidus į „Žydėjimą“. Jis, beje, yra man sakęs, baik tu su tais gražumais, tegu gyvulį pjauna, ant žiedų kraujas tyška. Va!, – pridūrė R.Rakauskas. – Nors mes visi geri draugai, bet vidinė dvasinė struktūra – labai skirtinga“.

„Aš visiems sakau, kad aš esu pats geriausias fotografas. Ir manęs nedomina, ar jie ant manęs pyksta“, – pusiau rimtai, pusiau juokais didžiavosi vienas projekto „Keturi“ iniciatorių – R.Požerskis.

Tačiau A.Macijauskas nedelsdamas jį demaskavo. Pasirodo, kad R.Požerskis labai įdomiai numatė savo fotografavimo stilių. A.Macijauskui jis sykį yra pasakęs, kad paims geriausius A.Sutkaus, A.Macijausko, R.Rakausko bei Algimanto Kunčiaus darbus ir padarysiu iš jų savo stilių.

„Jis iš tiesų yra tarp mūsų visų, bet turi savitą stilių. Labai gerai, kai jaunas žmogus aiškiai žino, ko jis nori“, – sakė A.Macijauskas.

„Gaila, kad nematei A.Kunčiaus parodos Nacionalinėje galerijoje, – kreipėsi į R.Požerskį A.Sutkus. – Ten nemažai niekur nerodytų darbų, galėtum dar šį tą pasiskolinti. Beje, dar nevėlu, paroda neseniai atidaryta“.

„Tiesa, ir Algis, nuolat būdavo šalia. Tačiau tai visai kitas charakteris. Jis muzikantas, jis muzikinę klausą turi, ir žinot kaip į mus žiūri?“, – juokaudamas dėstė R.Rakauskas. „Kai mes uždainuojam, jis pabėga“, – palaikė kolegą ir R.Požerskis.

„Aš juokauju, nes iš tiesų, kaip ir A.Sutkus minėjo, senojoje mūsų gvardijoje ketvirtas būtų A.Kunčius. R.Požerskis – jaunesnis. Tačiau su juo tokios draugystės kaip mūsų ketveriukės – kažkodėl nebuvo“, – svarstė R.Rakauskas.

„Kai mes su A.Kunčiumi jaunystėje susitikdavom, tai jis man sakydavo, kad aš visą laiką stoviu ant galvos. Aš atkirsdavau, kad tam reikia ir sveikatos turėti. Jaunatviški ginčai. Tačiau taip ir išlikome: aš – ant galvos, o jis – ant kojų“, – prisiminė A.Macijauskas.

Paklausti, ką paveiksluoja šiuo metu, menininkai prisipažino, kad kūrybos tempas kiek sulėtėjęs. „Pažangą mene visuomet daro nebrendylos, o ne subrendę menininkai. Subrendus prasideda vartotojiškumas, ar, kaip sakydavo prie sovietų, – miesčioniškumas. O nebrendylos dar gali kai ką ir pajudinti“, – įsitikinęs A.Sutkus.

Dabar A.Sutkus ir A.Macijauskas daug jėgų skiria savo gausių fotografijų archyvų tvarkymui. Tuo tarpu Romualdui Rakauskui darbas su archyvais – baisi nuobodybė. Jis jau beveik pusę metų dirba „Nemuno“ žurnale, ne tik fotografuoja, bet ir rašo. O R.Požerskis kuria naujus fotografinius projektus – senamiesčių vaizdus jungia su poezija arba pro savo fotoaparato objektyvą stebi naujos gyvybės atsiradimo stebuklą .

Kadangi projekte „Keturi“ fotografai įamžinti su savo žymiausiais darbais, publikos prašymu jie atskleidė ir jų atsiradimo aplinkybes.

„Baigėsi atlaidai, žiūriu – senukas, vaikai, arkliukas. Ir moteriškė labai skubėdama pribėgo prie jo, pabučiavo kaimyną ir nuėjo. Aš pakėliau aparatą – viena kadrą „pokšt“. Ir juosta pasibaigė. Tik tas vienas kadras ir buvo likęs“, – prisiminė R.Požerskis.

R.Rakauskas savo „Žydėjimo“ ciklui fotografavo vaikus. Sunaudojo kokias tris juostas, fiksuodamas du broliukus. Tačiau geriausias buvo pats paskutinis kadras, kuriame – jau tik vienas iš brolių.

„Aš turguje išnaudojau net keturias juostas, kol pagavau tą reikalingą vaizdą, – pasakojo A.Macijauskas. – Išsikasiau turguje duobutę, kad aparatas būtų ant žemės, rakursas – didelis. O tas ratas, kuris matomas fotografijoje, yra ta forma, kuri man kūryboje svarbiausia. Turinys gali būti įvairus, o forma – kaip tu jį pateiki. Jei randi tą „kaip“, tada ir prasideda menas“, – pabrėžė fotomenininkas.

„Buvau komandiruotėje Ignalinoje, fotografavau žvejus, – savo garsiojo darbo „Pionierius“ atsiradimo istoriją prisiminė A. Sutkus. – Po to išsivirėme žuvienės, nusipirkom butelį. Išgėrėm vieną, ir nuėjau miegot. Atsikėliau labai anksti, išėjau į miestą, ir žiūriu eina vaikai su gėlėmis. Pasirodo – Rugsėjo pirmoji. Einam kartu“.

Priėjus mokyklą pats pirmasis kadras ir buvo „Pionierius“. Tas vaikas po poros kadrų kažkur dingo. Antrasis vykęs nuspaudimas – „Tėvo ranka“, o trečiasis – „Mama su dukra“. „Taigi, trys puikūs kadrai per penkiolika minučių. Du iš jų pasaulyje jau turi savo vietą“, – sakė A.Sutkus.

Ir tuojau pat prisipažino, kad jam pačiam už „Pionierių“ gerokai mielesnis yra „Maratonas Universiteto gatvėje“, kuris krito į akį ir garsiajam muzikui Eltonui Johnui.

„Tai mano labai rimta meilė Universitete, kuri truko ne taip ir trumpai. Bet aš ją išdaviau, apsivedžiau su kita...“, – nugrimzdo į prisiminimus A.Sutkus. Jo nesutrikdė publikos klausimas: „kodėl?“. „Nemokėjau atskirti meilės nuo aistros“, – atvirai atsakė fotomenininkas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.