Šviesi tėvo tapyba, erdvę ir laiką į gobelenus žaismingai suaudžiančios motinos kūryba, sūnaus drožiniai Biblijos motyvais ir kuklūs, bet skoningi vienuolės kelią pasirinkusios dukters atvirlaiškiai su psalmių ištraukomis. Tokia Kalėdų laukimo nuotaikos persmelkta ekspozicija pasitinka lankytojus Vilniaus vaikų ir jaunimo galerijoje „Vėjas“.
Čia surengta keturių Giedrimų šeimos narių – tėvų Salvinijos ir Andriaus, sūnaus Lino ir dukters Gintautės – paroda tapo vienu ryškiausių kalėdinių sostinės akcentų.
Sugeba išlikti kartu
Pirmajame Mokytojų namų aukšte įsikūrusi galerija „Vėjas“ jau seniai garsėja parodomis, kuriose mezgasi skirtingų kartų dialogai. Dažniausiai tai – Jūratės Stauskaitės mokyklos mokytojai ir mokiniai, dailininkai tėvai ir jų vaikai, o kartais – ir senelių bei anūkų duetai.
Kalėdos – tradicinė šeimos šventė, po pasaulį išsibarsčiusias šeimas surenkanti prie bendro stalo. Tačiau keturi Giedrimų šeimos nariai ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje, kurdami savo labai skirtingus meninius pasaulius, sugeba išlikti kartu.
„Net stebiuosi, kaip mūsų darbai šioje parodoje dera ir kaip mes nei čia, nei namuose vienas kito nenerviname“, – atviravo tekstilininkė Salvinija Giedrimienė. Šeimos mama kartu yra ir pati žinomiausia jos menininkė.
Tačiau ne mažesnį publikos susidomėjimą sukėlė ir pirmą kartą viešai rodomi nedideli jos dukters, prieš du dešimtmečius vienuolės įžadus davusios Gintautės kūriniai, daryti sau, o ne parodoms.
Dievo akis ir baldų bokštas
Pirmoje galerijos salėje šalia subtilių A.Giedrimo tapybos darbų akį traukia S.Giedrimienės gobelenas su buriniu laiveliu „Toliai, kurių ilgiuosi“.
Bandantys fotografuoti jį su blykste net nustemba, kaip stipri šviesos banga pakeičia darbą, nuskandindama kitas spalvas ir išryškindama kryžių ir Dievo akį.
„Darbuose naudoju pačias įvairiausias medžiagas – vilną, šilką, yra net liurekso įdėta, yra džiuto, taigi žolės. Yra lininiai metmenys, įaustas žvejybinis valas ir net atšvaitas. Viskas, kas tik gali padėti man išreikšti savo mintį ir suintriguoti žiūrovą“, – pasakojo menininkė.
S.Giedrimienės gobelenai – ištisa epocha lietuvių tekstilės istorijoje. Žaismingi, gauruoti ar nuplikę, skylėti, keistų formų ir su visur kyšančiais siūlų galais, jie jau daugelį metų žavi mažus ir didelius, dailininkus ir architektus, net paprastas merginas, mielai pasiskolinančias jų idėjas savo megztiniams ar šalikams.
Menininkė įsitikinusi, kad iš minkšto ir lankstaus siūlo kuriamų darbų visai nebūtina įsprausti į griežtą keturkampio ar apvalaus kilimo formą. Jai nereikia staklių, užtenka paprasto rėmo, kuris, pasak menininkės, buvo naudojamas dar iki Kristaus.
Darbą ji pradeda nuo apačios, sėdėdama visai žemai, paskui – jau aukščiau, ant stalo. Vėliau ant stalo tenka pasistatyti kėdę.
„Kartą net buvau nuvirtusi nuo to savo bokšto. Darbą baigiu jau prie lubų. Kaip kokia alpinistė laipioju aukštyn žemyn. Juk reikia pamatyti, kaip viskas atrodo iš toliau“, – aiškino S.Giedrimienė.
Dviejų pasaulių slėpiniai
Kryžiumi virstantis laivo stiebas – pirmasis akivaizdžiai religinis šios parodos akcentas. Tačiau iš tiesų pokalbį apie fizinio ir dvasinio pasaulio slėpinius su žiūrovu pradeda keistai skaidrūs A.Giedrimo paveikslai. Geriau įsižiūrėjus atrodo, kad jie tiesiog spinduliuoja šviesą.
Vienkiemyje užaugęs miškininko sūnus neieško darbams ypatingų siužetų. Gamtos vaizdai – tik išorinis jo pasakojimo sluoksnis, tik įžanga, kurios reikia, kad sustabdytų žiūrovą, duotų laiko įžvelgti ir gerai apmąstytą tapybinę konstrukciją, ir subtilią neryškių spalvų dermę.
„Mano toks charakteris. Lengviausiai savo mintis išreiškiu per gamtos vaizdus ir spalvų sistemas. Mėgstu kelių sluoksnių tapybą. Ant vienos spalvos dedu kitą, gaunu pridėtines spalvas.
Man reikia, kad tos spalvos būtų persišviečiančios, sudėtingos“, – pasakojo menininkas.
Jis prisipažino: noras, kad spalva persišviestų, gali būti likęs iš tų laikų, kai Vilniaus dailės akademijoje jis studijavo vitražą.
Lietuvoje gyvenantis Kristus
Kas sudėtingiau – tapyti ar austi gobeleną, kur kiekvieną klaidą reikia taisyti mikrochirurgo tikslumu išpjaunant ir iš naujo susiuvant nevykusį audinio gabalėlį?
S.Giedrimienės manymu, darbas su medžiaga ne toks įtemptas kaip tapančio menininko.
„Kai vyras dirba, mes net artyn neiname“, – prisipažino ji.
Gal todėl ir Giedrimų sūnus Linas, padėjęs į šalį pastelę, vis imasi drožti beržo reljefus. Po to juos gruntuoja ir ištapo aliejiniais dažais. Mėgstamiausi jo darbų siužetai – iš Biblijos: madona su kūdikiu, Šventoji šeima, Kryžiaus kelio istorijos.
Savita technika ir religinė tematika jauno vyro darbus greitai išpopuliarino tarp kolekcininkų ir religinės dailės mėgėjų. Kartą vienas kunigas, pamatęs L.Giedrimo darbus, išsitarė, kad jie – labai lietuviški. Jo manymu, kaip tik toks ir būtų Kristus, jei būtų gyvenęs ne Judėjoje, o Lietuvoje.
Vos kelis šimtus eurų kainuojantys ryškiaspalviai medžio paveikslai – ne tik įdomūs kūriniai, bet ir puikios dovanos, paneigiančios įvairiausių ekspertų samprotavimus, kad neverta artimiesiems dovanoti meno kūrinių.