Provokuojančiomis meno akcijomis pagarsėjęs klaipėdietis grafikas R.Klimavičius šioje parodoje savo naujausią kūrybą pristato kaip tęstinį ankstesnių darbų projektą – vėl siekia atskleisti prieštaringą gyvenimo tikrovę, persmelktą paslaptingų šventumo simbolių ir vulgarių kasdienybės fantomų.
Baroti galerijoje ant sienų – kokliai iš nugriautų sodybų, papuošti mistiniais ženklais, šventraščių citatomis. Šalia jų eksponuojami variniai laikrodžių ciferblatai, magiškas diskas, skulptūros. Menininko palytėti ir netikėtai sužibę paprasčiausi namų apyvokos daiktai įgyja kitokią prasmę, vedžioja žiūrovus sudvasintos realybės erdvėmis.
Akivaizdu, jog senieji židiniai, krosnys ir šiais laikais jau išnykę glazūruoti kokliai R.Klimavičiaus širdžiai – mieli, brangūs, tiesiog išskirtiniai kūrybos objektai. Jie siejami su jaukumu, šiluma, šviesa, gerosiomis ir blogosiomis dvasiomis, kurios, pasak parodos kuratoriaus Arvydo Piepaliaus, nuo seniausių laikų įsikuria žmogaus būstuose.
„Mane visada jaudino sakralumo tema mene, ją gvildenu suvokdamas, kad žmogus, galbūt ir pats to nesuvokdamas, kasdien yra priverstas dvejintis, balansuoti tarp dviejų būties polių – banalios gyvenimo kasdienybės ir šventų dalykų“, – atidarydamas savo parodą kalbėjo R.Klimavičius.
Filosofas A.Piepalius parodos autoriaus darbus sieja su namų aplinkos sakralumu: „Kai Viešpats tvėrė šį pasaulį, žmonių būstuose, kaip žinome, apsigyveno gerieji ir nelabieji kaimynai – kaukai, aitvarai, bildukai ir kitokios mitologinės būtybės. Menininkas savitai fiksuoja šios dvasinės substancijos pėdsakus, juos aktualizuoja.“
Pats R.Klimavičius tvirtina, jog tai – tik žaidimas, versijų paieška ieškant atsakymų į egzistencinius klausimus, nukreipus žvilgsnį į neaprėpiamus būties horizontus: „Amžinąsias vertybes vienaip įsivaizduoja krikščionys, budistai arba islamo garbintojai, kitaip – ateistai.“
Dvasingumo apraiškas rengdamas materialios kasdienybės rūbais, R.Klimavičius savo kūriniuose postmodernistine maniera fiksuoja, vertina, įprasmina šiandieninio gyvenimo simbolius bei paradoksus.
„Žmogui vis sunkiau susivokti pasaulyje – šventais ženklais dangstomi masinės kultūros produktai, liturgine kalba prabyla viską išplepantis, bet esminių orientyrų nenurodantis internetas“, – teigė parodos autorius.
Sakralumo paieškas kasdienybės tėkmėje vienaip ar kitaip atspindėjo ankstesnės R.Klimavičiaus kūrybos parodos „Kasdieninės mūsų duonos...“, „Laikas“. Grafikas, įvaldęs įvairius vaizduojamosios dailės žanrus ir technikas, Kretingos pranciškonų vienuolyno kiemelyje buvo pristatęs įspūdingą metalo plastikos ekspoziciją.
„Šį kartą prakalbinęs senųjų koklių dvasias R.Klimavičius primena, jog pasaulio paslaptys nušvinta, kai žmogus pažvelgia į savo sielą ir į žvaigždėtą dangų virš galvos“, – pabrėžė A.Piepalius.
