„Štai sėdi jau gerokai pagyvenusi Ieva, o šalia – daugybė obuolių. Ar ji gailisi, kad nuskynė tą obuolį Rojuje? O gal džiaugiasi, kad dėl jo patyrė tiek daug įdomių dalykų?“ – žiūrėdama į savo paveikslą svarstė 62 metų T.Semanė.
Latvių menininkė taip pat yra filosofijos mokslų daktarė ir Latvijos ambasadoriaus Lietuvoje Einaro Semanio žmona. Jos paroda „Catchy – Įsimintinas (-a)“ šią savaitę atidaryta Vilniaus galerijoje „Meno niša“. Tai pirmasis T.Semanės kūrybos pristatymas Lietuvoje.
Pačiai menininkei svarbu ir tai, kad „Meno niša“ yra visai netoli namo Trakų gatvės pradžioje, kuriame gyvendamas Vilniuje dirbo vienas garsiausių latvių poetų Janis Rainis. „Čia latviškos dvasios kupinos vietos“, – žvelgdama pro galerijos langą džiaugėsi T.Semanė.
– Jūsų darbai – daugiausia apie meilę ir namus, tačiau kai kuriuose jų galima pastebėti ir auksinį narvelį. Ar niekada nesigailėjote, kad sėkmingą mokslininkės, filosofės karjerą iškeitėte į gana nelengvą diplomato žmonos gyvenimą? – paklausiau T.Semanės.
– Mano vyras dažnai apgailestauja, kad jo darbas sugriovė mano karjerą. Bet aš taip nemanau.
Einaris yra nuostabus. Aš puikiai žinau, kad jeigu jo paprašyčiau nupirkti bilietą į Mėnulį, jis nedelsdamas tai padarytų. Bet aš pati jausčiausi kalta, jei tuo metu, kai esu reikalinga šeimai, užsiimčiau vien savo reikalais.
Taigi aš jam visada atsakau, kad tik nedaugelis žmonių gyvenime gauna progą viską pradėti iš naujo – nugyventi visai kitokį, tarsi antrą gyvenimą ir jį nuoširdžiai pamėgti.
Juk net rašydama knygą aš buvau priklausoma nuo redaktoriaus. Ten buvo daugybė reikalavimų, išnašų, citatų, kitokių dalykų.
Diplomatinis darbas, nors ir labai garbingas, taip pat sukausto daugybe taisyklių. Negali tiesiai šviesiai išrėžti savo nuomonės ne tik apie kokį nors įvykį, bet net apie valgį.
O dailės pasaulyje pagaliau esu visiškai laisva. Galiu leisti sau būti savimi.
– Kodėl kilo noras tapyti, o ne fotografuoti, šokti ar groti?
– Tai kažkokiu būdu savaime išsiveržė iš manęs. Pasiėmiau savo jaunesnės dukters akvarelę ir pradėjau lieti. Tai buvo pigiausias būdas, nes aliejiniai dažai nemažai kainuoja.
Tiesiog pabandžiau turėdama šiek tiek laisvo laiko. Juk Amerikoje reikėjo nuolat vežioti vaikus į mokyklą ir atgal, tai automobilyje praleidau turbūt ne vienus metus. (Juokiasi.)
– JAV surengėte ir pirmąją savo parodą, bet rimčiau į savo kūrybą pradėjote žiūrėti tik nuvykusi į Kiniją?
– Taip. Ten viskas buvo kitaip – nepažįstama, įdomu, keista. Norėjau geriau pažinti tą įspūdingą šalį, todėl išmokau ir kinų kalbą.
Atradau nuostabų kinišką popierių. O ir aliejiniai dažai buvo pigesni nei JAV.
Iš pradžių norėjau pasimokyti kinų tapybos, bet neturėjau tiek kantrybės. Man net eskizus nuobodu piešti.
Aš ilgai galvoju, mąstau, o paskui viską staiga, vienu iškvėpimu išmetu lauk. Ant popieriaus. Vienu judesiu. Beje, tas kiniškas popierius savo struktūra primena mūsų tualetinį. Jei bandai ką nors taisyti, jei padarai dar vieną judesį, tai jis tuoj suplyšta, sunyksta akyse.
Aš buvau tiesiog priblokšta, kai vienoje mano parodoje per atidarymą buvo parduota net septyniolika paveikslų. Nežinau, kodėl taip nutiko. Gal todėl, kad tapiau ant kiniško popieriaus kinų mėgstamomis spalvomis?
– Ar filosofinis žvilgsnis į pasaulį, įprotis viską analizuoti ir apmąstyti padeda, ar trukdo jūsų kūrybai?
– Nors daugelis žmonių yra įsitikinę, o menotyrininkai net ir parašo, kad mano kūriniai prasideda nuo idėjos, bet taip nėra. Tiesiog vaikštai tarsi nėščia, o paskui atsiranda kūrinys. Iš pasąmonės, jausmų, nuojautų.
Labai džiaugiuosi, kad neracionali jausmų lavina kūrybos metu įveikia mano išlavintą logiką, protą. Jei tik pajuntu, kad pradedu ne nuo jausmo, o nuo idėjos – tuoj pat išmetu darbą į šiukšlių dėžę.
O jeigu kalbame apie filosofijos naudą, tai tik pradėjusi tapyti pagaliau turėjau galimybę pati išbandyti visus tuos garsių filosofų patarimus, kuriuos taip dažnai cituodavau.
Pažvelk į save, atsiverk, pasinerk į savo vidinį pasaulį, pažink savo sielą, susiliek su ja. Jaučiau, kad buvau daugelį kartų kviečiama tai padaryti, bet tik dabar pirmą sykį pabandžiau.
– Kodėl jūsų darbuose daugybė kačių, nors sakėte, kad labiau mėgstate šunis? Arba obuolių, kuriems jūs alergiška?
– Katės tokios nepriklausomos ir visuomet filosofiškai nusiteikusios. Jei jos yra kur nors netoliese, tai gali būti tikras, kad jos tave visą laiką stebi, vertina.
Tai, matyt, labiau tinka mano paveikslams. O šunys – gyvenimui. Jie – tikri draugai, visur tave lydi, stengiasi paguosti.
Atsimenu, kaip atvažiavusi į Lenkiją žiūrėjau į obuolius, kurių pati negalėjau valgyti. Ir galvojau apie tai, kaip Ieva buvo gundoma vieną jų nusiskinti. Ar tai nuodėmė, ar iššūkis, dovana? Juk taip sunku apsispręsti, ar verta kaip nors keisti savo gyvenimą, ar ne?
Tapyti pradėjau lyg pramogaudama, bet kai Kinijoje išmėginau savo mėgstamą raudoną spalvą, tai tarsi kokie vartai atsivėrė. Tarsi kokia gyvatė sugundė mane nuskinti dar vieną obuolį, pasiūlė dar vieną galimybę. Aš pabandžiau ir suvokiau, kad galiu tai daryti, man pavyksta.
Kai vartau meno albumus ar vaikštau po parodas, man svarbiausia – ne kaip ir ką menininkai vaizdavo, o tai, kad jie išdrįso daryti tai, kas jiems atrodė svarbu. Ir daryti taip, kaip jie norėjo.
– O kaip atsirado koliažai?
– Visai atsitiktinai. Mano jaunesnioji dukra, kuri šiuo metu Briuselyje dirba diplomatinį darbą, yra sakiusi, kad jei turėtų daug pinigų, būtinai leistų nuosavą mados žurnalą.
Tad mūsų namuose dažnai susikaupia daugybė žurnalų. Ryškios spalvos, puikus popierius – man nekyla ranka jų išmesti. Pabandžiau panaudoti tas spalvas savo darbams. Karpiau, dėliojau, tiesiog žaidžiau. Tai pamatęs vienas galerininkas pasakė, jog jam patinka. Dabar galite įvertinti ir jūs.
– Kaip susipažinote su savo vyru? Gal jūsų filosofinių tyrinėjimų temos buvo panašios?
– Mes susidraugavome rengdami filosofijos disertacijas Maskvos universitete, tačiau mano specializacija – senoji filosofija, o jis domėjosi šiuolaikine amerikiečių analitinės istorijos filosofija.
Kai rašiau knygą apie išminties ir išmintingo žmogaus sampratą Europos filosofijoje, vyras buvo vienas jos redaktorių.
– Diplomatų, kaip ir menininkų, šeimos dažniausiai nebūna labai tvirtos. Kaip jums pavyko tiek metų išgyventi drauge?
– Gal todėl, kad aš jį labai myliu? Nuo pat vestuvių dienos mes esame įpratę būti kartu. Jau trisdešimt vieni metai.
Man atrodo, kad be jo galbūt negalėčiau net kvėpuoti. O jis be manęs tikriausiai negalėtų valgyti, nes yra įpratęs prie mano paruošto maisto. (Juokiasi.)
Aš manau, kad mes laimingi. Daugelis diplomatų šeimų išyra, nes tai nuolatinės kelionės, dažni išsiskyrimai, dideli atstumai, skirtingos šalys, papročiai. O mes tiesiog nuo pirmos dienos tikome vienas kitam, tarsi kažkur aukščiau būtų buvę taip sutvarkyta.
Viena mano mėgstamiausių rašytojų Margaret Atwood yra rašiusi, kad net labiausiai įsimylėjusiems žmonėms pradėjus gyventi kartu sunkiausia pasikalbėti per pusryčius. O mes mėgaujamės tais rytiniais pokalbiais.
Tai labai paprasta. Nereikia garsiai prisiekinėti, kad mylėsi iki mirties. Užtenka mažo dalyko – pasikalbėti iš ryto.
Filosofijos mokslų daktarė tapo dailininke
Tapytoja T.Semanė yra Latvijos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Lietuvos Respublikoje E.Semanio žmona. Abu diplomatai – filosofijos mokslų daktarai, mokslinę karjerą iškeitę į diplomatinę veiklą.
E.Semanis (nuotr.) diplomatinę tarnybą pradėjo 1993 metais kaip patarėjas Latvijos ambasadoje Vašingtone. Nuo 2009 metų iki šiol jis yra ir Latvijos Respublikos nereziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto bei Suvereniajame kariniame hospitaljerų Šv.Jono (Rodo ir Maltos) ordine.
Kartu su vyru apsisprendusi vykti į JAV T.Semanė vėliau lydėjo jį ir į Kiniją, o vėliau ir į Suomiją, Lenkiją, Lietuvą. Tarsi atsidėkodamas žmonai E.Semanis kiekvienas jų vestuvių metines švenčia vis kitame pasaulio mieste.
Ambasadoriaus žmonos pareigos užima daug laiko, todėl būtų sunku tuo pat metu dar ir rašyti knygas apie filosofiją. Nors ji jau yra išleidusi studiją apie išminties sampratą Europos filosofijoje („The Image of Wisdom and the Wise Man in the History of European Philosophy: late antiquity-renaissance, modernity“).
Menininkės karjerą T.Semanė pradėjo 1998 m., o nuo 2008 m. yra Latvijos dailininkų sąjungos narė. Tarp ją rekomendavusių dailininkų buvo ir viena žinomiausių Latvijos tapytojų – A.Zarinia.
Personalines parodas T.Semanė jau yra surengusi Latvijoje, Suomijoje, Kinijoje, JAV, Lenkijoje. Tačiau jas ambasadoriaus žmona vertina ne tik kaip saviraiškos galimybę, bet ir kaip puikią progą pristatyti Latviją kitų šalių kultūros erdvėje.
Jos darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai Austrijoje, Belgijoje, Baltarusijoje, Kinijoje, Kipre, Suomijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Airijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Meksikoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Slovakijoje, JAV, Švedijoje.