Cementinės pelėdos buvo išmintingos, tėvai – nelabai.
Žlibomis akimis iki šiol atkakliai tebefotografuoju liudininkes – gimtosios gatvės pelėdas. Nes namelis šiaurinėje Pelėdų kalno pusėje yra vieta, kurioje pirmiausia patyriau išdavystę – subyrėjimo sindromą. Jis universalus: tinka žmonėms, skulptūroms ir struktūroms.
It mažas vaikas tikėjau, kad pelėdų nepalies laikas: jos buvo, yra ir bus ištikimos draugės – nesutrupės, nenuskris, nebus privatizuotos.
Žaliakalnyje ant pirmosios Lietuvos valstybėje meno mokyklos tvoros į Paryžių sparnus pakėlęs skulptorius Vincas Grybas 1924-1925 m. dar spėjo sutupdyti guodėjas pelėdas.
Kas jam šovė galvon? Gyveno it kiaušinis sargo palėpėje, kai laisvu klausytoju įstojo į Kauno meno mokyklą. Dirbo mokyklos gipso liejykloje. Gal sparnus įgijo, kad sumanė išlieti tokį pelėdų mišką ir susodint jas ant cementinių knygų?
Vokiečiai skulptorių sušaudė tik 1941-ųjų liepą. Tai pala: už pažiūras ar pelėdas? Bet kas tas pažiūras turi? Lietuvos televizijoje dirbusi jo sesuo Grybaitė nuolat aiškino, kad brolis buvo raudonas. Todėl – didvyris. Kai atėjo Nepriklausomybė, ji nebeaiškino.
Tačiau pilko cemento pelėdos – mąslus ir patikimas mano ramstis – pažiūrų nekeitė: saugiai tūnojo, kur buvo pasodintos. Nesimuistė, nesibarė su praeiviais, nemainikavo žmonomis bei vyrais ir net nemitingavo.
Nuo 1972-ųjų, kai visam laikui išvažiavau iš Kauno, nebuvo dienos, kad su pelėdomis nepasitarčiau įsitikinimų klausimais.
Netikėlės pinigo nenešė – apie jas pačias kitiems šokinėt reikėjo: nuo cementinių galvų nukrapštyt samanas, nubraukt sudžiūvusius lapus nuo nutupėtų knygų. Net ginčytis su žvirbliais, kad romioms pelėdoms ant galvų čirik-neapsirik nepridarytų.
Nes tuos čirik irgi kažkam reikia valyti.
Kad ir kaip nekęsčiau sovietinės santvarkos, mano pelėdos anuomet buvo prižiūrėtos geriau. Kaip ir vazos, kurias irgi išliejo V. Grybas.
Pelėdos ir kauniečiai
Šiais metais ėmiau važinėti pas pelėdas kas mėnesį – it maniakė. Vazos tebestovi puikiai išsilaikiusios ant paradinių vartų tvoros iš A. Mackevičiaus gatvės pusės. Pietinę tvoros dalį iki šiol sergsti ir sveikesnės pelėdos – ne tokios nuspardytos, mažiau apgriuvusios, beveik neįskilusios.
Vietinis verslininkas, kuriam savivaldybė leido „buržujišką“ namą prispausti vos už dviejų centimetrų nuo Meno mokyklos tvoros (teritoriją valdo Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas), dejuoja, kad jis vienintelis rūpinasi trimis pelėdomis – tomis, kurios tiesiai prieš jo langus.
Likusiomis – ne (nes kaunietis). Sako, net kelis metrus nugriuvusios tvoros yra atstatęs (irgi tiek, kiek prieš jo langus).
Be ceremonijų apžiūrėjęs mano nuplyšusias drapanas, patiki tik redakcijos pažymėjimu. Todėl pasisako: „Vienožinskietės – lepšės moterėlės be charakterio: prieš kelerius metus gavo Europos Sąjungos fondų pinigų kapitaliniam remontui, bet tvoros neatstatė ir nukritusių pelėdų atgal nesugrąžino. Vištos. Dabar aš turiu lapus grėbti ir studentus iš panosės vaikyti, kad mano vartų neužstatytų. O dabar jas kiti šūdžiai apgaus – tie, kur statybas Meno mokyklos kieme plečia“, – nusispjauna.
Apie merus ir sąmokslo teorijas
Tada pranašauja, kad gali nutikti net blogiau: buvęs meras vedžiojosi po teritoriją užsieniečius – šie ketinę investuot į viešbutį, kurį gali būti, jog ketino kalte įkalti pietinėje teritorijos pusėje ant kalnelio. Tai jis, šalia tvoros prikergto namo savininkas, nenustebtų, kad dabartiniai, kurie jau renčia loftus menininkams (bet apgyvendins juose šeimas), viešbutį statyti irgi turėtų norėti (kaunietis spėja – kaunietis pirštu į akį pataiko?).
Kas man belieka – kartu su juo kurti sąmokslo teorijas? Patikrinti faktai yra tik tai, kad dėl sovietiniais metais teritorijon įgrūsto silikatinių plytų pastato, vėliau privatizuoto, jau kelerius metus protestuoja Žaliakalnio bendruomenė. Taip pat tai, kad Kauno kolegija pasisamdė teisininkus ir žada nė už ką nesutikt su galima apgaule, jeigu po loftų priedanga menininkams skirtoje teritorijoje netikėtai atsirastų paprasčiausi daugiabučiai turčiams.
Pasikalbėjau su pasamdyta teisininke – ši sakė, kad procesas prieš galbūt savivaliaujančius verslininkus sunkus ir sudėtingas, bet jis vyksta.
Dešrytės ant žolės
Apėjau aplinkines gatves, pašnekėjau su Žaliakalniu: paveldui ištikimieji bjaurisi žiniomis apie Meno mokyklos teritorijoje žadamus statyti „griliukus“ ir čirškinamas dešrytes.
Aplinkinių namų gyventojai tvirtina, kad verslininkų derybomis su Kauno kolegija domėjosi dabartinis meras: sakęs / nesakęs / prasitaręs – tegu kolegija kloja tris milijonus silikatinio pastato savininkams: viską, ką nori, atgaus (kaunietiškas veiksmas – beveik jau gailiuosi, kad persikėliau į Vilnių ir praradau įgūdžius).
Jau dvejus metus agresyvią verslininkų invaziją į paveldo statusą turinčius pastatus bei vientisą teritoriją bando stabdyti menotyrininkė Nomeda Repšytė, režisierius Gytis Padegimas, rašytoja Erika Drungytė, dailininkė Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, fotografas Vytautas Pletkus. Daug kauniečių. Ar jėgos lygios – štai esminis klausimas.
Pelėdų kalno gynėjus pasiekė žinia, kad loftus įsigijusių gyventojų automobiliams bei jų vaikučių sūpynėms pastatyti bus atkirsta teritorija, esanti prie laikinosios M. K. Čiurlionio galerijos – pirmojo muziejaus laisvoje Lietuvoje. M. K. Čiurlionio paveikslai į Lietuvą iš Maskvos buvo parvežti 1920 m., o galerija jiems eksponuoti užbaigta 1925 m. gruodį.
Galerijos ir už poros metrų ant grotelių čirškinama mėsytė Žaliakalnio bendruomenės aktyvistams neatrodo tinkama kaimynystė.
Apie dejones ir pasiryžimus
„Pernai buvome pas „stepžukės“ dekanę, kad ši dar kartą padejuotų, jog oi, kaip reikėjo suktis tada, kai buvo laikas, ir prijungti Meno mokyklą prie VDU, nes toks planas buvo 1989 m. balandžio mėnesį.
Sėdi ir 25 metus stena apie nieką. Ta „chruščiovkė“, kurią arba dabar perimsim miesto / valstybės reikmėms, arba niekad, pakeitė jau aštuonis savininkus. Kokius konkrečius veiksmus ir kada atliko Kauno kolegija, kad tas pastatas atitektų jai? Akivaizdu, jog iškaitusiais žandais parypuodavo ir tiek – vis laukė gelbėtojo. „Profkės „ir mentalitetas „profkiškas“. Kita vertus, jei jie nedaro, mes jau bent privalom bandyt“, – šitaip tvirtino vienas iš Žaliakalnio bendruomenės aktyvistų 2015 m. pavasarį.
Visi kalbintieji šiandien pabrėžia, kad dabartiniai silikatinio savininkai yra aukštesnės kategorijos – turintys ryšių Seime ir Kauno savivaldybėje.
Jų įkvėpta, atsidariau „loftininkų“ tinklalapį. Pasiskaičiau: projekto vadovai – Nerijus Valikonis ir Martynas Židonis. Projekto architektas – Rimantas Giedraitis.
Jie vilioja net į 18 loftų. Vadina kūrybinėmis dirbtuvėmis. Tai kam ta mėsytė ant „grilių / griliukų“? O aikštelę kam nuo likusios teritorijos atitverti? Kad vieni menininkai kitų nepasiektų? Ar kad materialistai idealistų neprarytų?
Parašiau verslininkams laišką: noriu pirkti pigiausią. Laukiu atsakymo, kiek milijonų plosiu už tai, kad šalia išmintingųjų ir neisterikuojančių vaikystės pelėdų galėčiau išsikepti dešrigalį. Kai parašys, ir jums pranešiu.
Dabar ponui M iš Kauno savivaldybės primenu: Pelėdų kalne įsikūrusio Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto pastatų kompleksas įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą bei į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Šiuo metu jo teritoriniam vientisumui iškilo pavojus, nes naujieji sovietmečiu čia atsiradusio pastato savininkai aplink jį nori formuoti žemės sklypą.
Ko imuos, kai parvažiuoju į Kauną lankyti Žaliakalnio pelėdų? Skaičiuoju stulpus, ant kurių jos dar tupi. Tariuosi su jomis, ką daryt su neproporcingais savo bei kitų gyvenimais.
Stulpų be pelėdų iš Žaliosios gatvės pusės priskaičiavau net 37. Ši gatvė man tebėra svarbiausia pasaulyje. Stulpų su pelėdomis – gerokai daugiau. Tegu gynėjai būna stipresni
Pelėdos, nedrįskit sukniubti: išmintingosios neišduoda! Išmintingosios sugalvoja būdą, kaip demaskuoti struktūras, kurioms rūpi tik materialūs dalykai, – kviečia šiknius atsisakyti apsukriųjų statuso, bando apeliuoti į džentelmenų statusą, skirti smagius pokalbius teismuose ir – laimėti!
Šiandien jau gavau vieno iš projektų vadovo atsakymą: pats mažiausias 34 kvadratinių metrų loftas kainuosiąs 46 tūkstančius eurų. Darbai bus baigti 2016 m. rugpjūtį.
Mane kamuoja sunkus klausimas: ar verslininkai jau ŽINO, kad laimės bylą?
Vieną klausimą turiu ir Kauno kolegijai bei paveldo institucijoms: kas ant mano vaikystės tvoros atgal susodins sutrupintas pelėdas ir už kokias lėšas jas prižiūrės? Nes, kai žmonėms tikrai rūpi, patikėkite, dėl cementinės vaikystės pelėdos įmanoma ant kojų sukelt pusę Lietuvos.
Būkite tam pasirengę.
