Prarasta LDK didybė – XIX a. Napoleono Ordos darbuose

N.Orda (1807-1883), dailininkas ir kompozitorius, gyveno ir kūrė XIX a., kai po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuva jau buvo tapusi Rusijos imperijos sudėtine dalimi, išbraukta iš pasaulio žemėlapio ir pavadinta Šiaurės vakarų kraštu. Būdamas senos Ordų giminės, žinomos politiniame ir visuomeniniame LDK gyvenime, palikuonis, jis niekada neužmiršo garbingos savojo krašto praeities.

Parodoje pristatoma N.Ordos litografijų kolekcijos dalis – pirmosios keturios „Istorinių vaizdų“ albumo serijos, apimančios LDK istorines vietoves. Dabar tai net šešių valstybių – Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir Moldovos – teritorijoje esančios vietovės. I ir II serijos išleistos 1875 m. Jose sudėti dabartinėje Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje esančių LDK istorinių objektų vaizdai. III ir IV serijos, išleistos 1876-1877 m., apima etnografinių Lietuvos žemių architektūros ir istorijos paminklus.

Litografijose užfiksuotas iš Europos žemėlapio išbrauktos, tačiau tautos atmintyje tebeegzistuojančios valstybės architektūrinis paveldas – griūvančios kadaise garsios LDK didikų rezidencijos, po sukilimų uždaryti vienuolynai ir bažnyčios, savojo krašto mylėtojų, žymių amžininkų gimtosios dvarų sodybos, šimtmečių istoriją skaičiuojantys miestai ir miesteliai.

Muzikinį N. Ordos palikimą parodoje reprezentuoja salėje skambantis pianisto Andriaus Vasiliausko atliekamos, 2009 m. istorinio klubo „Prūsa“ išleistos kompaktinės plokštelės įrašas.

Parodoje eksponuojami ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi trys originalūs N. Ordos piešiniai – vieninteliai Lietuvoje išlikę originalūs N.Ordos darbai. Tai Vilniaus Kalvarijų bažnyčią ir Slucko bažnyčią bei gimnaziją vaizduojančios akvarelės, pranciškonų vienuolyno Pinske piešinys.

N.Orda gimė 1807 m. Varacevičuose, nedideliame dvarelyje, apie 50 km į vakarus nuo Pinsko (dabar – Baltarusija). Mokėsi Svisločiaus licėjuje, 1823 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Kaip slaptos studentų draugijos „Aušriečiai“ narys buvo pašalintas iš universiteto.

Tarnavo caro kariuomenėje – Lietuvos kavalerijos korpuse. 1831 m. perėjo į sukilėlių pusę, buvo generolo  Wojciecho Chrzanowskio adjutantas, už drąsą apdovanotas „Virtuti Militari“ ordino Aukso kryžiumi. Po sukilimo, vengdamas arešto ir tremties, emigravo į Paryžių. Gimtasis Varacevičų dvaras buvo konfiskuotas.

Paryžiuje mokėsi tapybos pas dailininką Pierre'ą Girard'ą, muzikos – pas kompozitorių Fredericą Chopiną, bičiuliavosi su Adomu Mickevičiumi, Ferencu Lisztu. Vertėsi muzikos pamokomis, kūrė fortepijoninę ir vokalinę muziką, bendradarbiavo spaudoje. Daug keliavo po Vakarų Europos kraštus, eskizavo architektūros ir gamtos paminklus.

1856 m. po amnestijos grįžo į tėviškę, atgavo nuosavybės teises. Tapęs generolo Adamo Rzewuskio sūnaus auklėtoju, 1862-aisiais išvyko į Verchivnią (dabar Ukraina). Pradėjo piešti kraštovaizdžius, istorinius paminklus. Išliko daugiau nei 1000 piešinių.

Piešiniuose išsaugotą prarastos Lietuvos valstybės palikimą autorius išplatino savo lėšomis išleisdamas „Istorinių vaizdų albumą (Album widoków historycznych)“, kurį sudaro 260 litografijų, paskelbtų aštuoniomis atskiromis serijomis, – tai XIX amžiuje populiarus reprodukavimo būdas. 1875–1882 metais 1000 egzempliorių tiražu išleisto albumo vaizdus litografavo Alojzy Misierowiczius, atspaudė Maksymiliano Fajanso litografijos spaustuvė Varšuvoje.

Lietuvos nacionalinio muziejaus grafikos rinkinyje sukaupta pilna Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaizdų litografijų kolekcija.

Parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė atmintis Napoleono Ordos architektūriniuose peizažuose“ galima aplankyti iki liepos 17 dienos.