Skaitykite toliau, ir sužinosite ne tik šio gabaus lietuvaičio gyvenimo istoriją, bet ir patys be didelio vargo atsakysite į rubrikos kertinį klausimą – romantiška ar neromantiška jo profesija.
– Glennai, jūs dirbate „Ravenswood Studio Inc.“ beveik nuo pat jos įsteigimo prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus?
– Taip, viskas prasidėjo prieš 25 metus 2 000 kvadratinių pėdų plote Čikagos šiaurinėje miesto dalyje. Buvo du vyrai – aš tapau trečiuoju šioje „operacijoje“. Pradėjau kaip montuotojas. Iš pradžių mes patys trise atlikdavome visus užsakymus.
1998 m. tapau projektų prižiūrėtoju, o po kelerių metų – gamybos vadovu. Nuo kuklios pradžios mes įspūdingai išaugome iki dabartinės 100 000 kvadratinių pėdų dydžio studijos. Samdome per 70 žmonių – stalių, metalo apdirbėjų, dažytojų, dailininkų, skulptorių, braižytojų, inžinierių bei projektų prižiūrėtojų.
Neseniai įkūrėme ir atskirą dizaino firmą – „Luci Creative“, kurios pagrindinis tikslas yra kurti eksponavimo įrangą muziejams bei korporacijoms.
– Jūsų klientų sąrašas – itin įspūdingas.
– „Ravenswood Studio“ pradėjo kurti scenografiją vietiniams teatrams bei televizijos reklamoms. Mes darome tai ir toliau, tačiau taip pat dirbame su pagrindiniais Amerikos operų teatrais. Daug užsakymų gauname iš įvairių muziejų. Jiems mes kuriame eksponavimo stendus bei spintas. Dažnai į mus kreipiasi madų demonstravimo bei koncertų rengėjai.
Viskas, kas keista ir nebūdinga, – būtent to prašo mūsų užsakovai. Ir „spalvingų“ klientų mums tikrai netrūksta. Iš teatrų galiu paminėti „Lyric Opera of Chicago“, Hiustono ir Floridos „Grand Opera“, Vašingtono „National Opera“.
Visi Čikagos muziejai, tarp jų ir „Field Museum“ bei „Museum of Science and Industry“, o taipogi „The John Deere Tractor Museum“ (Ajova), Baltimorės „Museum of Industry“ bei „Museum of Science“ (Bostonas) naudojasi mūsų įmonės paslaugoms. Netrūksta ir korporacijų užsakymų iš „Microsoft“, „W. W. Grainger“, „Quaker Oats“, O’Hare International Airport, „Hershey’s“, „Bissell“, „Caterpiller“, „Saks Fifth Avenue“, „Western Union“, „AT & T“, „Leo Burnett“ bei kitų stambių bendrovių.
– Ar sulaukiate netikėtų iššūkių, užsakymų, kurių neįmanoma ar labai sunku įvykdyti?
– Daugelis užsakymų yra savotiški iššūkiai. Kadangi mūsų bendrovė dirba pagal individualius užsakymus, mes nekartojame jokio projekto. Mes kuriame, gaminame tai, ką sumano šios šalies geriausi dizaineriai. Jie turi minčių, idėjų – mūsų darbas yra jas įgyvendinti.
Esame sukūrę visokiausių transporto priemonių operoms – pavyzdžiui, lėktuvą, garvežį, valgomųjų ledų vagonėlį bei oro balioną. Tačiau bene didžiausius galvosūkius mums užduoda muziejai.
Muziejiniai eksponatai privalo būti itin tvirti ir saugūs – dažnas lankytojas nori prieiti, paliesti, paspausti kokį mygtuką ir panašiai. Nuolatiniai muziejų eksponatai dažniausiai būna ilgaamžiai – jie išlaiko savo formą net ir po dvidešimties metų.
Dirbdamas „Ravenswood Studio“ esu prižiūrėjęs per tūkstančio projektų įgyvendinimą – ir vis atsiranda tokių, kur tenka gerai makaulę pakrapštyti.
Vieną mėnesį tai gali būti milžiniško šokolado plytelės ar dulkių siurblio sukūrimas kokiai pramonės mugei, kitą – medžio apdaila būsimam restoranui, trečią – dekoracijos Čikagos Shakespeare‘o teatro statomam spektakliui ar stendai „BP Corporation“ parodai.
– Ar yra kitų panašių, kaip Jūsų studija, dirbtuvių Vidurio Vakarų valstijose ir kituose JAV regionuose?
– Tokių įmonių yra visoje Amerikoje. Privalome konkuruoti. Mes esame vieni iš didesnių, besispecializuojančių tokiuose darbuose. Esame užsitarnavę gerą vardą. Dauguma mūsų užsakymų – iš pakartotinai sugrįžtančių patenkintų klientų. Užsakovai geru žodžiu atsiliepia apie „Ravenswood Studio“ ir taip skleidžia žinią apie mūsų profesionalumą.
Mūsų dailės skyriaus darbas yra labai gerai vertinamas, o ir statybininkai gamina kokybiškus pavyzdžius. Viskas daroma kruopščiai ir atsakingai, nes mes užtikriname, kad nuvežtas į vietą eksponatas bus lengvai, greitai ir tvirtai sustatytas.
– „Ravenswood Studio“ ir jūs asmeniškai sulaukėtė ypatingo valstybinės žiniasklaidos dėmesio su reklaminiu „triuku“, kurį paskelbė „Art Institute of Chicago“.
– Buvome paprašyti sukurti miegamąjį – tokį patį, koks pavaizduotas žinomo olandų dailininko Vincento van Gogho garsiajame paveiksle. Už nedidelį mokestį jame galima buvo pernakvoti.
Parodos prodiuseriai tam kambariui įrengti parinko vietą Čikagos centre. Projektas buvo reklaminės kompanijos, susijusios su „Art Institute of Chicago“ surengta van Gogho paroda, dalis. Šis reklaminis „triukas“ iš tiesų garsiai nuskambėjo visos šalies žiniasklaidoje, taip pat ir populiariose televizijos laidose „NBC Nightly News“ bei „Good Morning America“.
– Gal per tuos pokalbius televizijoje sulaukėte ir kvailų klausimų ar pastabų iš žurnalistų?
– Manęs paklausė, ar paliksime ausį ant pagalvės? (Čia priminsiu skaitytojams, jog įtardamas Paulį Gauguiną finansinėmis suktybėmis, 1888 m. gruodžio 23 d. naktį įsiutęs Van Goghas nusipjovė savo kairiąją ausį – R.M.L.)
– Dienraštis „The Los Angeles Times“ paskelbė: „Imu po 10 dolerių – jei ne kitam tikslui, tai nors tam, kad galėčiau dažų nusipirkti“. Juodas humoras, ar iš tikrųjų „van Gogho butas“ buvo išnuomojamas už tokią juokingai mažą kainą? Juk porelei keliauti traukiniu iš šiaurinio Čikagos priemiesčio į miesto centrą brangiau kainuoja!
– Tikriausiai susidomėjimas buvo didžiulis, juolab kad „butas“ buvo su tokiais patogumais, kurių vargšas Vincentas tikrai neturėjo – nei salono su televizoriumi, nei virtuvės, o svarbiausia – „tuliko“.
– Taip, tai tiesa. „Art Institute“ prašė tik 10 dolerių už naktį. Kai šis „triukas“ buvo paskelbtas „AirB&B“ tinklalapyje, per 20 minučių pirmojo mėnesio naktys buvo išparduotos. Laimingieji taip pat gavo du bilietus į van Gogho parodą.
– Mano žmonai ir man irgi nuskilo laimė vieną naktį tame kambaryje pernakvoti – jausmas tiesiog siurrealistinis!
– Kur buvo įrengtas tas butas?
– Pačiame Čikagos miesto centre, 505 North State Street. Tai naujas, modernus vieno miegamojo butas su balkonu 29-jame aukšte. Tik pats miegamasis buvo atkurtas pagal paveikslą – likusi kvadratūra su visais šiuolaikiniais patogumais (apie kuriuos van Goghas niekada net nesapnavo) liko nepakeista.
Kur ir kaip įrenginėti, sprendė pats „Art Institute of Chicago“ ir jų reklamos agentūra „Leo Burnett“. Šį projektą vykdė du dailininkai ir du staliai. Aš buvau projekto vykdytojas. Viskas užtruko maždaug keturias savaitės.
– Ar Jums buvo suteikta šiek tiek kūrybinės laisvės atkuriant legendinį miegamąjį?
– Buvome paprašyti sukurti kambarį lygiai tokį, koks jis buvo nutapytas, tačiau su keliomis išimtimis. Lova turėjau būti dvivietė, o ne vienam žmogui, kaip pavaizduota van Gogho drobėje. Be to, mūsų sukurta lova privalėjo tilpti parinktoje Čikagos buto kvadratūroje, tad teko labiau vadovautis meniniu skoniu nei griežtais matematiniais apskaičiavimais.
Žiūrėjome, kas geriausiai tiks tokiai erdvei. Užsakovas interpretavo drobę, o mes įgyvendinome projektą taip, kaip jie pageidavo.
– Ar jūs vadovavotės ta paveikslo versija, kuri kabo „Art Institute of Chicago“? Ar buvo tikrinama kita ikonografinė medžiaga?
– Projektą vykdėme būtent pagal tą drobę, kurį kabo Čikagoje. Van Goghas nutapė tris miegamojo variantus, ir visi akivaizdžiai skiriasi. Čikagietiškas variantas man labiausiai patinka. Spalvos jame ryškesnės nei kituose dviejuose. Aš šį darbą gerai atsimenu dar iš mokyklinės ekskursijos į muziejų.
Muziejaus vadovybė mums pateikė ypatingai aukštos kokybės faksimilę – kiekvienas dailininko teptuko potėpis buvo kruopščiai nukopijuotas ir padidintas. Sumontavome iškrypusius baldus, sukūrėme būdingą tekstūrą, apšlifavome paviršius, kad atrodytų, jog matome švelnius teptuko potėpius ir storą dažų sluoksnį. Ieškojome ir pirkome butaforiją, sustatėme sienas, išklojome grindis ir viską nudažėme.
– Ir niekas nepasiūlė Jums kelialapio į Arlį aplankyti tikrojo „Geltonojo namo“, kuriame gyveno didysis tapytojas?
– Nors žmona labai tikėjosi, šįsyk kelionė į Prancūziją nebuvo numatyta.
– Parodos lankytojai taip pat matė van Gogho miegamojo maketą – bet tai nebuvo „Ravenswood Studio“ darbas?
– Kambarys, kurį matė parodos lankytojai, buvo paties muziejaus kūrinys. Jų tikslas buvo ne atkurti patį paveikslą, o parodyti, kaip tas miegamasis galėjo atrodyti tada, kai jame gyveno van Goghas.
– Kokia buvo savijauta įvykdžius šį neeilinį projektą?
– Mes visi didžiavomės rezultatu. Dažniausiai eiliniai žiūrovai to nesupranta. Buvo smagu sulaukti tokio didelio įvertinimo.
– Gal ir vėl kas nors su „keistomis“ idėjomis beldžiasi į jūsų studijos duris?
– Niekada nežinai. Neseniai mes sukūrėme aštuonių pėdų aukščio dinozauro kiaušinį ir pliumptelėjome jį vieno Milvokio miesto parko viduryje.
Mano darbas niekada nebūna nuobodus. Jis pripildytas įvairių įdomių projektų ir iššūkių. Mūsų „Ravenswood Studio“ reklaminis šūkis yra – „we build cool stuff“. Manau, tai puikiausiai apibūdina, ką mes darome.
***
Mudviejų pokalbio pabaigoje Glennas prisipažino, kad jis domisi genealogija. Jį domina šeimos lietuviškos šaknys. Naują mudviejų bičiulystę sutvirtino radinys – redakcijoje saugomame 1929 m. „Draugo“ dienraščio komplekte aptikome Glenno giminaičio Anupro Ragaišio nekrologą. Glennas didžiuojasi savo kilme ir tuo pačiu tvirtina, jog Čikaga yra pats nuostabiausias miestas pasaulyje.
Na, o manęs irgi laukė staigmenos. Gavęs iš „Ravenswood Studio“ pluoštą nuotraukų, supratau, jog su jų darbais jau esu šiek tiek pažįstamas. Neseniai užstrigęs O’Hare oro uoste nuėjau papietauti į „Wicker Park Sushi Bar“. Kaip manote, kas kūrė interjerą šiam restoranui? Taip, tai „Ravenswood Studio“ darbas. Glenn atsiųstose nuotraukose atpažinau ir „Driehaus Museum“ parodos „Dressing Downton“ (kuratorė Rūta Saliklis) stendus.
Ir drįskite dabar paprieštarauti, kad mūsų Amerikos lietuviai nėra nagingi ir kūrybingi. Arba – kad pasaulis mažas.
