Paroda pristatys Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo
Bičiūno, Jono Daniliausko, Galiaus Kličiaus, Lino Gelumbausko ir
Linos Zareckaitės darbus. Apie pusę ekspozicijos sudarys šių metų „ArtVilnius“ mugei
pasiūlyti, bet nepriimti G.Kličiaus ir L. Zareckaitės kūriniai,
taip pat kitų autorių kūryba, nors ir rodyta ankstesnėse mugėse,
bet išsiskyrusi ten vyravusiame postmoderniame kontekste,
nepritampanti prie šiandienės meno politikos.
Galerijos savininkas Rimantas Smetona nepanoro taikytis prie
mugės arbitrų keliamų kriterijų ir keisti savo galerijos įvaizdžio, kuriamo minėtų autorių,
tad rengia alternatyvią parodą „Pylimo“ galerijos erdvėse.
Pats alternatyvos principas, skatinantis dinamiškesnį kultūros
procesą, R.Smetonos įsitikinimu, yra
gyvybiškai reikalingas. Prieš pusantro
šimtmečio Paryžiuje surengta Nepriimtųjų į oficialųjį saloną paroda
sukėlė tikrą meno revoliuciją.
Į objektyvumą pretenduojantys meno projektai jau seniai išnyko iš
parodų salių, o susiskaldęs ir išsibarstęs parodinis gyvenimas
nebeatspindi tikrosios meno situacijos. Stambieji meno
renginiai proteguoja tam tikras prioritetinėmis laikomas sritis,
dažniausiai pasirenkamas pagal taikomas technologijas ir kūrybos
priemones ir iš esmės atsispindi ne tiek meno, kiek šiuolaikinio
mokslo pažangą. Tradiciniai menai lieka nuošalėje, nes laikomi
nepakankamai šiuolaikiškais ir neaktualiais.
O kokie yra meno šiuolaikiškumo kriterijai ir kas juos nustato?
Ar nepersistengiama klasifikuojant ir brėžiant ribas? Jau įpratome
kasdien girdėti apie „tapybos mirtį“, nors Vakaruose šios kalbos
prasidėjo dar praėjusio šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje, o nuo
1980-ųjų nuolat atgyja.
Nepaisant to, tapyba išlieka viena svarbiausių meno formų,
tebefigūruoja įvairiuose tarptautiniuose renginiuose,
mugėse ir prestižiniuose aukcionuose.
„ArtPylimas'16“ kviečia pasvarstyti apie meno kelius ir klystkelius.