„Rinkti atvirukus, kuriuose būtų vaizduojama knyga, pradėjau apie 2000-uosius ir labai liūdėjau, kad tam nesiryžau anksčiau. Tačiau džiaugiuosi, kad šiuo pomėgiu susidomėjo ir mano vyras Darius. Šiuo metu turime apie pusšešto tūkstančio atvirukų“, – pasakojo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Mokslinės informacijos skyriuje dirbanti Birutė Railienė (51 m.).
Atvirukų, kuriuose būtų vaizduojama knyga ar ją skaitantis žmogus, nėra paprasta įsigyti. Architektas D.Raila (51 m.) ir jo žmona eksponatų savo kolekcijai ieško antikvariatuose, perka interneto parduotuvėse, įsigyja aukcionuose.
Sutuoktiniai atvirukus saugo specialiuose vokuose, įmautėse, albumuose. Atvirukus jie rūšiuoja pagal šalis, o šalies viduje – pagal epochą.
Dažnai kitoje atvirukų pusėje matyti ranka rašyti užsienietiški adresai, tekstai. „Daugelis atvirukų buvo siųsti paštu, tad yra atlikę savo misiją: ką nors pradžiugino arba pranešė kokią nors žinią“, – atskleidė B.Railienė.
Aukcionuose dalyvaujantis D.Raila nemažai atvirukų įsigijo Vokietijoje ir Austrijoje. Tose šalyse atvirukai nuo seno buvo populiarūs ir labai vertinami, tad šiuo metu nemažai jų nugulę antikvariatų stalčiuose ar kolekcininkų albumuose.
Austrijoje-Vengrijoje atvirukai paštu pradėti siųsti 1869 metų pabaigoje, o vilniečių kolekcijoje galima išvysti 1899-ųjų eksponatą. Šiame atviruke vaizduojama knygą skaitanti mergaitė, matyti ranka rašytas vokiškas įrašas. B.Railienė spėjo, jog tokį sveikinimo atviruką vaikui galėjo siųsti močiutė.
Atvirukai su knygos atvaizdu buvo skirti ir didžiosioms šventėms – Kalėdoms, Naujiesiems metams. Tokių atvirukų būdavo galima įsigyti dar ne taip seniai – prieš ketvirtį amžiaus. O vienas retesnių pateko ir į Railų rankas, tik ant jo parašyta data gali būti taisyta.
Naujamečiame atviruke likęs įrašas „1909-ieji“ vilniečių šeimai kelia įtarimų.
Ar tik anksčiau negalėjo būti įrašyta 1900-ieji? Juk 1900 lengva ištaisyti į 1909. „Pripaišius prie skaičiaus uodegėlę ir raudonai nuspalvinus foną, atviruką buvo galima siųsti net ir vėliau. Atidžiau pažvelgus matyti, kad tas atvirukas ilgai buvo naudojamas“, – neabejojo B.Railienė.
Vienas brangiausių eksponatų vilniečių kolekcijoje – prieš septynerius metus 70 JAV dolerių kainavęs atvirukas su Lietuvos istoriko, rašytojo, švietėjo Simono Daukanto atvaizdu.
„Brangiai šis atvirukas kainavo dėl to, kad susijęs su lituanistika. S.Daukantui skirtą atviruką 1913 metais išleido Amerikos lietuviai, jį pirkau interneto aukcione „eBay“. Tuo atviruku buvo susidomėję daugiau tautiečių, todėl kaina gerokai pakilo“, – apie išskirtinį eksponatą pasakojo D.Raila.
Sutuoktiniams atvirukų parveža ir draugai. Tačiau ne visada jiems pasiseka tokių lauktuvių rasti, nes atvirukų aukso amžius jau praėjo ir jų išleidžiama labai mažai.
„Nebeliko tradicijų bei dailininkų, taip pat pasikeitė ir jų formatas. Gražiausi atvirukai buvo leidžiami XX amžiaus antrąjį ir trečiąjį dešimtmetį. Net dailininkai toje srityje specializavosi – atvirukų piešimas, kaip meno šaka, buvo ištobulėjęs“, – apibendrino kolekcininkas.
Sutuoktiniai galėtų būti vieni didžiausių atvirukų su knygų atvaizdais Lietuvoje kolekcininkų. Mat kai D.Raila internete pasižvalgo į atvirukų kolekcijas, labai retai aptinka tokių eksponatų, kokių jie su žmona neturėtų.
„Kai Darius internete randa atviruką, manęs prašo patikrinti. Tada ištaria raktinius žodžius: vokiškas, moteris, stačia (vertikalus atvirukas). Ištraukiu albumą ir iš to greitai nustatau: tas ar ne tas. Dažnai pasitaiko, kad pasikartoja“, – apie tai, kaip šeimą stipriai užvaldė pomėgis, užsiminė Birutė.
Savo pomėgiui sutuoktiniai skiria daugybę valandų. „Kai lankėmės Vienoje, visą dieną praleidome antikvariate, nes jame buvo vien atvirukai“, – patikino tąkart apie 10 tūkstančių atvirukų peržiūrėjęs ir iš jų 100 nusipirkęs Darius.
Sutuoktiniams malonu ne tik rinkti atvirukus, bet ir dalytis sukaupta informacija. Todėl jie rengia atvirukų parodas arba kviečiasi į namus svečių, kuriems įdomus jų pomėgis.
