Šviesa – svarbiausias šaltinis
Paprastai žodžio kišenėje neieškantis A.Griškevičius pristatydamas savo darbus uostamiestyje ilgai nekalbėjo: „Mano kūriniuose labai svarbi šviesa, todėl ir parodos pavadinimas toks. Džiaugiuosi, jog darbai eksponuojami puikiose erdvėse – čia jie nušvinta, gražiai atsiveria, iš visų pusių galima apžiūrėti erdvinius objektus“.
KKKC rūmuose eksponuojami garsių A.Griškevičiaus fotografijos ciklų „Iš mutantų gyvenimo“, „Zodiako ženklai, „Cirkas“ ir kitų kūrinių fragmentai. Persmelkti švelnios autoironijos, ties tragikomedijos riba balansuojantys vaizdiniai stulbino tokių fotografijų neregėjusius žiūrovus. Tradicinių vertybių gerbėjų vos neištiko kultūrinis šokas.
Tuo tarpu A.Griškevičius kuo ramiausiai vaikštinėjo šalia savo kūrinių, maloniai bendravo su žiūrovais, atsakinėjo į suktus smalsuolių klausimus. Tamsiame salės kampelyje sukosi filmas, atskleidžiantis šio menininko kūrybos laboratorijos užkulisius, jo vaizduojamų sudėtingų erdvinių konstrukcijų, fotografijų kūrimo paslaptis.
Eksponuojami ir naujausi A.Griškevičiaus paveikslai, nuo kurių dar nenudžiuvę dažai, skulptūriniai objektai. Pastaruoju metu menininkas susitelkęs tapybai, nesiblaško, nes rengiasi didelei rudeninei parodai Vilniuje.
Nusprendė fotografuoti tik vasarą
„Rudenį ir žiemą tapau, kuriu objektus, o vasarą fotografuoju. Tačiau būna ir taip, kad kažkurią vasarą praleidžiu. Mano fotografijos susietos su parengiamaisiais darbais, sudėtingomis dekoracijomis. Pagalvojau, kad šią vasarą viskam neužteks laiko ir jėgų“, – kalbėjo A.Griškevičius.
Menininko fotografiniams projektams įgyvendinti prireikia ne tik laiko, bet ir įvairios technikos – kranų ir net plaustų, kai dekoracijos renčiamos vandens telkiniuose. Kai kurios medinės konstrukcijos statomos kelias savaites, prieš tai kūrinio idėja perteikiama brėžiniuose, etiuduose.
A.Griškevičius savo siurrealistinius siužetus dažniausiai fotografuoja natūralios gamtos fone, po atviru dangumi, todėl vienaip ar kitaip yra priklausomas nuo permainingo lietuviško klimato, kitokių nenumatytų aplinkybių.
Fotografijų herojai – autoriaus kolegos menininkai, draugai, tarp kurių yra gydytojų, verslininkų, menininkų, net valdžios įstaigų atstovų. Pozuotojų įkalbinėti nereikia – jie savanoriškai padeda A.Griškevičiui įgyvendinti idėjas.
Menininkas prisipažino už sugaištą laiką tik kartą mokėjęs atlygį vienam fotosesijos dalyviui.
Nimfos ir satyrai – geriausi draugai
Ilgai tapęs paveikslus A.Griškevičius vienu metu pajuto, kad šis užsiėmimas jam tampa lyg rutininis amatas, nebeteikia kūrybos džiaugsmo. Tuomet jo gyvenime staiga atsirado atsirado naujas žanras – fotografija.
Vasarą A.Griškevičius fotografuoja, o rudenį ir žiemą jo sieloje vėl atgija noras stoti prie molberto.
Fotografijose užfiksuotų nimfų ir satyrų vaidmenis atlieka apkūnūs, pusamžiai personaža. Jiems tenka nuogiems ropštis į vaismedžius, nardyti kūdrose, vartytis cinko voniose ir mediniuose kubiluose, gultis kryžiumi ant žemės, susikibus imtyniauti, atlikti kitokias nelengvas užduotis.
A.Griškevičius neįsivaizduoja, kad fotografijų herojais galėtų būti kitokios kūno sandaros asmenys: „Gero žmogaus turi būti daug. Storuliais visi labiau pasitiki. Anoreksiškos, dietų iškankintos žmogystos šiuo atveju – nepriimtinos“.
Autorių sveikino ir fotosesijų dalyviai. A.Griškevičius apgailestavo, kad nėra Anapilin jau iškeliavusio jo bičiulio ir kolegos tapytojo Raimundo Šlyžio, entuziastingai pozavusio, noriai dalyvavusio fotografijų kūrimo procesuose.
Tarp menininko talkininkų – gyvasis klasikas Juozas Erlickas. Jis nepozavo, bet prasmingomis astrologinėmis įžvalgomis praturtino prieš devynerius metus išleistą fotografijų kalendorių „A.Griškevičiaus Zodiako ženklai“.
Darbuojasi kaip išmintingas sėjėjas
„Tik iš šono žvelgiant viskas paprasta, o iš tikrųjų nuo idėjos iki galutinio rezultato reikia nueiti ilgoką kelią. Nufotografuoti iš anksto apgalvotą siužetą nėra sudėtinga, tam užtenka kelių sekundžių“, – sakė A.Griškevičius.
A.Griškevičius save lygino su žemdirbiu, kuris galvodamas apie derlių taiko sėjomainas: „Vasarą fotografuoju, o rudenį tapau, mezgu vyteles kaip moterys kojines. Anksčiau rengdavau vieno žanro parodas, o paskui tapau universalesnis. Mano kūryba susidomėję kuratoriai paakino eksponuoti ir tapybą, ir skulptūrinius darbus“.
Menininkas nesuka galvos, kaip kaip įgyvendinti idėjas – fiksuoti jas fotoapratu, tapyti arba išreikšti savo mintis iš vytelių nupintais objektais. Pasak jo, svarbiausia – ne darbo priemonės ir technologijos, o tai, kas verda galvoje.
„Žingsniuojant tapačia kryptim stingsta protas, apninka nuobodulys. Tik įvairovė sužadina naujus impulsus, todėl manyje nuolat grumiasi sentimentalus romantikas ir sarkastiškas cinikas. Kai nugali romantika, pasineriu į tapybą, o kai užvaldo noras ironizuoti, pasišaipyti iš kitų ir savęs – fotografuoju“, – dėstė daugiabriaunio talento kūrėjas.
Skirtingi kūriniai vienas kitą papildo, žiūrovams įdomiau matyti platų A.Griškevičiaus kūrybinės veiklos spektrą. KKKC salėse eksponuojama paroda – išsamiausia jo darbų retrospektyva Lietuvoje. Kai kurių skulptūrinių objektų formatai įspūdingi – jų aukštis siekia tris metrus.
Iliustracijos istorijos vadovėliams?
„Iki šiol daugiau mano kūrinių buvo eksponuota tik Stokholme“, – pažymėjo per savo karjerą daugiau kaip 60 personalinių parodų jau surengęs ir nenustojantis brandinti naujų idėjų A.Griškevičius.
Savito braižo menininkas dar norėtų sukurti siurrealistinį filmą, parengti fotografijų, tapusių ir jo tapybos darbų eskizais, albumą. Parodos autorius neatskleidė visų savo kortų – apie ateities sumanymus plačiau nekalbėjo.
Kokiems A.Griškevičiaus kūriniams lemta įveikti laiko išbandymus ? Ar įvyks taip, kad jie, kaip magiškasis S.Dali siurrealizmas, ir po daugelio metų nenustos gluminti bei intriguoti vaizduojamojo meno gerbėjų?
Menininko kūrinių ateities nesiėmė prognozuoti net juos publikai pristatęs šiuolaikinės dailės tendencijų žinovas, KKKC vadovas ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius, parodos autorių įvardijęs kaip tuštumos – sunykusių urbanistinių kraštovaizdžių, dykynių, kitokių neišvaizdžių ir bedvasių erdvių – dainių.
Profesionalūs dailininkai ir menotyrininkai bene labiausiai žavisi A.Griškevičiaus peizažais, kuriuose vyresniosios kartos žiūrovai tarp įvairiausių keistų objektų įžvelgia jiems pažįstamų gūdaus sovietmečio reliktų kontūrus.
„Galbūt A.Griškevičiaus paveikslais bus iliustruojami istorijos vadovėliai, jeigu žmonės norės žinoti, kaip atrodė kolūkių fermos arba siloso bokštai?“, – svarstė parodą aplankęs europarlamentaras Petras Auštrevičius.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre A.Griškevičiaus kūrybos paroda „Trys bandymai pagauti šviesą“ veiks iki 2016 m. rugsėjo 4 d.