Ką norime padaryti, kokio tipo institucijas norime turėti, kokia architektūra su jomis siejama, kaip sukurti tą papildomą erdvę ir kokios politinės ideologijos, politinės erdvės dera su visais šiais pasirinkimais?
Pasaulinės krizės įkarštyje – kitokio muziejaus paieškos
2011-ieji buvo pasaulinių neramumų metai, kuriais pasaulinė krizė pasiekė aukščiausią tašką. Azijoje ir Afrikoje vyko Arabų pavasario protestai, o netrukus atsirado ir „Indignados“ judėjimas Ispanijoje, kuris kvietė surasti naują tikrą demokratiją. Na ir, žinoma, JAV prasidėjo „Occupy Wall Street“. Iš viso daugiau nei 80 pasaulio šalių vyko protestai, reikalavę demokratiškesnių valdymo formų. Tačiau atrodė, kad demokratija nebeveikia – institucijos neteko galios.
Pasaulio institucijoms atliepiant šiuos pokyčius, atsirado bandymai kurti naujus XXI a. muziejaus modelius. 2011 m. dvi didelės kultūros institucijos, Solomono R. Guggenheimo muziejus ir Georges Pompidou meno ir kultūros centras Paryžiuje, pradėjo ilgalaikes iniciatyvas, kurios sureagavo į šį socialinį klimatą ir sukūrė naujas kultūros produkcijos formas tuo metu, kai atrodė, jog tarptautinės institucijos neteko reikšmės socialinėje-politinėje erdvėje.
Pirmoji iš šių iniciatyvų, „Pompidou Mobile“, rėmėsi viena iš pamatinių Prancūzijos Respublikos idėjų: „Šio centro darbai priklauso tautai, visiems piliečiams“, – sakė tuometinis Pompidou centro prezidentas Alain Seban. Ne visi gali pasiekti Paryžiaus širdyje esantį Pompidou centrą – tad kodėl nesukūrus institucijos, kuri pati keliautų į vietas, kuriose nėra tokių centrų, kurios neturi tokių kultūros išteklių ir prieigos prie tokių meno kūrinių?.. Padedant architektui Patrick Bouchain, buvo sukurtas lengvasvoris, keliaujantis muziejus, tarsi cirkas, kuris vežiojo prancūzų kultūrinį palikimą į visas Prancūzijos vietoves.
S. R. Guggenheimo fondas, pagarsėjęs dideliais muziejais visame pasaulyje, tais pačiais 2011-aisiais sukūrė panašią keliaujančią instituciją – „BMW Guggenheimo laboratoriją“. Ji keliavo į skirtingus pasaulio miestus ir įsikūrė jų centruose, erdvėse, kuriose keblu įsikurti didelių muziejų štabams, bei tose vietose pradėjo teikti kultūrą ir diskusijas apie miestų gyvenimą.
Visa tai ženklino paradigmos kaitą – esminius pokyčius. Buvome įpratę, kad S. R. Guggenheimo muziejai ir panašios institucijos sukeldavo taip vadinamą Bilbao efektą: architektūra nulemdavo urbanistinius procesus, kurie savo ruožtu paskatindavo miestų finansinį ir kultūrinį vystymąsi. Pavyzdžiui, garsaus architekto suprojektuoto pastato statybos išsivystydavo į visišką miesto renovaciją ir konkrečios erdvės ekonomikos atnaujinimą.
Tačiau dėl krizės darėsi vis sunkiau statyti didelius pastatus, kurie sukeltų tokią transformaciją viešoje erdvėje, ir taip pat turėti rėmėjus, kurie finansuotų tokius brangius projektus. Kultūros institucijos suvokė šią situaciją ir sukūrė naujus dalyvavimo įrankius: ne nuolatinį, o laikiną finansavimą, ir naujas idėjas, ką turėtų pamatyti muziejų lankytojai. Menas turėjo būti skirtas dalyvavimui, o ne patirtiniam jo supratimui.
Tikslas – transformuoti ne miestą, o jo gyventojus
„Pompidou Mobile“ pasivadino pirmuoju mobiliu muziejumi pasaulyje, tuo tarpu „Guggenheimo laboratorija“, atsidariusi panašiu laiku, buvo ne tik muziejus, bet ir idėjų kalvė, viešas forumas, diskusijų centras, kuriame vyko susitikimai, net išvykos į „Occupy“ protestų vietą Volstryte ir pokalbiai su protestuotojais.
Šios naujos laikinos kultūrinės institucijos buvo globalios, nes jos buvo mobilios, pasiekė didesnes teritorijas ir padarė ilgalaikį poveikį erdvėms, kuriose buvo įsikūrusios. Nors jos ir buvo trumpalaikės, tačiau sugebėjo aplink save generuoti procesus, tarp jų ir nekilnojamojo turto plėtrą. Pavyzdžiui, vienu metu „Guggenheimo laboratorija“ buvo įsikūrusi tarp dviejų pastatų kvartalų, tuščiame apleistame sklype. Laboratorija apstatė šį sklypą ir jis tapo vieta, kurią įvairios vietinės organizacijos galėjo naudoti kaip atvirą gatvės meno erdvę.
Daugelis diskusijų „Guggenheimo laboratorijoje“ buvo skirtos miesto ateičiai, tad tam tikra prasme laboratorija kūrė pokyčius, kuriais siekta transformuoti ne miestą, o patį subjektą, vartotoją, pilietį, parodyti jam, kaip dalyvauti miesto gyvenime darnesniu būdu.
„Pompidou Mobile“ nuo 2011 m. lankė Prancūzijos miestus ir greitino plėtros procesus. Daugeliu atvejų iniciatyvą finansavo ir didieji miestai, taip pat įvairios įmonės. Miestuose buvo kuriami „žalieji koridoriai“, nauji parkai, skirti „Pompidou Mobile“. Kartais finansavimas buvo skirtas ir socialinio būsto projektams. Toks ir buvo šio projekto siekis – kad per trumpalaikius projektus kultūra padarytų ilgalaikį poveikį miestams.
Protestuotojai: nemokykite mūsų gyventi
Abu projektai naudojo kuklią, neiššaukiančią estetiką, priešingai nei kitos kultūros institucijos, kurios stengiasi turėti išskirtinį įvaizdį. Šie keliaujantys projektai yra neįprasti tuo, kad jie artimesni gatvei, o ne dideliems įprastų muziejų pastatams. Tačiau, net jei ir kalbame ne apie ilgalaikį pastatą, o apie palapinę, ją vis vien supa saugumo, stebėjimo įranga, kuri galiausiai ir sukonstruoja institucinę erdvę – net jei ji nėra tokia pastebima, kaip didelis muziejus. Kaip tokiais atvejais kuriami instituciniai barjerai – tiek fiziniai, tiek ne materialūs?..
2013 m. projektą „Pompidou Mobile“ palietė ekonominė krizė – pritrūkus lėšų, jį teko nutraukti. Tačiau organizatoriai ir toliau rinkosi laikino muziejaus modelį ir užmezgė laikiną partnerystę Malagoje – projektą „Kubas“ („El Cubo“). Tai buvo laikina erdvė, rengiama kartu su vietos valdžia. Šįkart „Pompidou“ persikėlė iš Prancūzijos į Ispaniją, siekiant paskleisti kultūrą tolyn, suteikti prieigą prie kultūros ir svetur.
Tuo tarpu „Guggenheimo laboratorija“ įsikūrė Niujorke – jos architektūra buvo labai pažangi, be sienų, langų ar durų, tarsi scena, viskas pakabinta ore ir padengta lengvu tinkleliu. Visi šie skirtingi elementai, tarp jų ir kėdės, leidosi iš viršaus ir toje pačioje struktūroje galėjo sukurti skirtingų tipų aplinkas.
Niujorke laboratorija organizavo renginius, paskaitas, kūrybines dirbtuves – tačiau net ir jos susilaukė gyventojų pasipriešinimo. Laikini statiniai, institucijos, atsirandančios ten, kur jų neturėtų būti, pagreitina esminius visuomenės procesus. Šiuo atveju vietiniai manė, kad atvežami dideli vardai – BMW, Guggenheimas – paspartins socialinę gyventojų kaitą: padidins žemių vertę ir išstums dabartinius gyventojus iš jų namų. Laboratorija jų protestus pavertė diskusijos dalimi, į programą įtraukė diskusiją apie gyventojų kaitą. Analogiškų protestų buvo ir laboratorijai atvykus į Berlyną – dėl to ji buvo priversta persikelti į kitą miesto rajoną.
Dėl demonstracijų teko sustiprinti ir apsaugą. Gražus statinys be sienų, langų ar durų staiga turėjo būti apstatytas apsauginėmis tvoromis, saugumo architektūra: pastate buvo siūlomos įvairios nemokamos, viešos veiklos, jogos pamokos, robotų kūrimas ir t. t., tačiau įeinant reikėjo praeiti pro policijos barjerą.
Viena protestuotoja dėvėjo marškinėlius su užrašu „Mums nereikia, kad jūs, pašlemėkai, mokytumėte mus, kaip šnekėti“. Jie nori pasakyti – čia Berlynas, miestas, kupinas veiklų, mums nereikia, kad Guggenheimas ir BMW aiškintų, kaip gyventi miestuose.
Įdomu, kaip visi šie dalykai sudaro susijusią visumą. Likus keliems mėnesiams iki laboratorijos atvykimo į Berlyną, BMW atstovas įteikė miesto policijos vadovui raktą – policija iš BMW gavo dovanų motociklus, skirtus saugoti Berlyno gatves. Taigi, su BMW parama ir mero palaiminimu viešą instituciją saugojo jų pačių rėmėjų nemokamai atiduoti motociklai: atsirado naujų būdų, kaip institucinė erdvė yra kuriama ir kaip rėmėjų architektūra yra įgyvendinama miestuose.
Kultūros demokratizacija: didmiesčių vertybės nuošaliose vietovėse
Kai „Guggenheimo laboratorija“ persikėlė į Mumbajų Indijoje, reikėjo naujos strategijos – lengva anglies pluošto struktūra buvo pakeista pagal vietinę architektūrą ir pastatyta iš bambuko. Be to, buvo nuspręsta, kad reikia dar vienos struktūros – po Mumbajų keliaujančio kito paviljono, lankančio įvairius rajonus ir organizuojančio viešus renginius. Tačiau tuo pat metu ten pritaikyta ir kito tipo architektūra – įėjimas buvo nemokamas visiems, bet norint ten patekti reikėjo pereiti įrenginius, kurie kontroliavo įėjimą ir buvo XXI a. muziejaus erdvės dalis.
Tam tikra prasme, „Guggenheimo laboratorija“ įgyvendino filosofiją, kuri buvo pristatyta kiek naivokai – gatvėse buvo pakabinti plakatai su užrašu: „Guggenheimas yra požiūris. Tai populiariosios kultūros dalis. Tai ne vieta. Įsivaizduokite muziejų, kuris nuolat juda. Muziejų be sienų. Įsivaizduokite nuosavą muziejų“.
Vis dėlto, tiek „Pompidou Mobile“, tiek „Guggenheimo laboratorija“ įkūnijo kultūros demokratizaciją – šios institucijos lankė vietoves, kurios stokojo kultūros, ir jose skleidė didmiesčių vertybes. Net jei turime medijas – apie tai kalbėjo ir Marshallas McLuhanas – net jei esame medijų arealuose, mums vis tiek reikia lankyti vietas, kur žmonės jaučiasi atskirti. Todėl ši „staigaus miesto“ idėja yra reikalinga.
Architektūrines vizijas, susijusias su technologijomis ir demokratizacija, įgyvendino tokie architektai, kaip Renzo Piano, kuris sukūrė gražų projektą Otranto mieste Italijoje: šiuo atveju į nuošalias vietoves buvo atvežta ne tik kultūra, bet ir reabilitacijos idėjos. Į miesto centrą, viešą erdvę sunkvežimiu buvo atvežtas kubas, kuris buvo išskleistas ir, dalyvaujant gyventojams, tapo viešų susirinkimų vieta, mokymosi ir technologijų įrankiu. O jam iš ten pasitraukus, išliko projekto metu paskleisti mokymai – žinios, o ne infrastruktūra; žmonių tinklai, o ne pati architektūra.
Šis pranešimas buvo skaitytas pirmajame Lietuvoje Viešųjų erdvių kongrese, kurį organizavo Vytauto Didžiojo universitetas, „Jutempus“ ir „Balticada“, dalyvaujant Masačusetso technologijų instituto Meno, kultūros ir technologijų programai. Jo autorė – architektė, Tyrimų ir plėtros departamento „Het Nieuwe“ (Nyderlandai) vadovė, Oslo architektūros trienalės vyriausioji kuratorė.
Pranešimo vaizdo įrašą galite pamatyti čia.
Parengė Martynas Gedvila, Vytauto Didžiojo universitetas.
