Nuopuolis. Tapytojų dinastijos atžala gina miestietiškas vertybes

Sostinės galerija „Vartai“ į savo 25-mečio renginių programą įtraukė 30 metų kūrėjo, žinomos tapytojų dinastijos atstovo Lino Jusionio autorinę parodą „Nuopuolis/Decadence“.

Užaugęs žinomų tapytojų šeimoje Linas Jusionis įsitikinęs, kad tik atsitiktinumas, o ne noras pratęsti dinastiją paskatino jį tapyti.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Užaugęs žinomų tapytojų šeimoje Linas Jusionis įsitikinęs, kad tik atsitiktinumas, o ne noras pratęsti dinastiją paskatino jį tapyti.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Mikšionienė („Lietuvos rytas“)

Nov 30, 2016, 8:08 PM, atnaujinta Feb 10, 2018, 1:31 AM

„Tapymas pirmiausia yra tapytojo poreikio tapyti patenkinimas“, – įsitikinęs L.Jusionis.

Dėl santūraus tapymo stiliaus ir savito vaizdinių konstravimo būdo šis kūrėjas lengvai atpažįstamas šalies meno kontekste. Savitas darbų koloritas, keista, paslaptinga šviesa ir neslepiamas dekoratyvumas suvilioja skirtingo skonio meno mėgėjus.

– Ar parodos pavadinimas byloja apie asmeninį jūsų nuopuolį? – paklausiau L.Jusionio.

– Pavadinimas – tam tikra provokacija. Jeigu jau parašyta „nuopuolis“, gal pats menininkas prisipažįsta, kad čia rodomi jo darbai – jau blogesni? Tai gali sudominti publiką, tačiau yra tik pirmasis ir banaliausias prasmės sluoksnis. Iš tiesų aš pasitikiu savimi ir savo kūryba.

– „Nuopuolis“ angliškai jūsų išverstas kaip „decadence“. Dekadansas labiau siejasi su elitine kultūros samprata, kai deklaruojama, kad socialinės, tautinės ir moralinės vertybės neturi jokios įtakos meninei kūrinio vertei. Taigi ši paroda – lyg reakcija į neseniai vykusius Seimo rinkimus?

– Taip, galima sakyti, kad nuopuolis ir dekadansas jau tampa vertybe, kai išsirinkome tokius moralius atstovus į Seimą.

Įtariu, kad miestiečiams teks pakovoti už savo vertybes ir savo dekadentizmą. Rašydamas tekstą parodai pagalvojau apie politinį kontekstą ir apie nuopuolį kaip tokią vertybę, kurią reikia ginti.

O šiaip dekadansas – šių darbų tema labiau kultūrine prasme. Ji susijusi su tam tikrais motyvais: fontanais, skėčiais, neonais.

Juk mano darbų erdvė visuomet buvo nors ir melancholiška, bet kupina malonumo, o ne dramatiška. Net jei detektyvo siužetas ir nujaučiamas, yra jo konstrukcijos elementai, nėra viešinama pati drama.

Tas dekadentizmas – tai ir mano požiūris į tapybą kaip į visiškai dekadentišką veiklą. Kai rengi pirmąsias savo parodas, visuomet bandai save kaip nors sureikšminti, pateisinti ir paaiškinti savo kuriamą vaizdavimo sistemą.

Dabar dirbu su visai kitokia nuostata – be jokio bandymo pasiaiškinti. Anksčiau svarstydavau apie paveikslo žiūrėjimo aparatą, lygindamas jį su kino žiūrėjimo aparatu. Kokią menininko sukurto vaizdo dalį žiūrovas gali perskaityti, kaip vaizdas leidžiasi ar nesileidžia perskaitomas?

Įsitikinau, kad praraja tarp paveikslo žiūrovo ir autoriaus visuomet išlieka. O tapymas pirmiausia yra tapytojo poreikio tapyti patenkinimas, malonumas. Tad ir norisi žiūrėti į tapybą paprasčiau, nesistengti ištraukti iš jos visų problemų, kurios nurodytų darbo vietą šiuolaikinio meno kontekste.

– Kaip jūs, užaugęs menininkų šeimoje, ryžotės būti tapytoju kaip ir jūsų tėvas bei senelis? Juk buvo aišku, kad jokio turto iš to neįmanoma susikrauti?

– Gal taip nutiko todėl, kad ir seneliui, ir tėčiui, ir man tapyba pati savaime yra didžiulis malonumas. Senelis nekart sakė, kad be to tiesiog negali gyventi. Jam iš tiesų tapymas – ne šiaip užsiėmimas, o tiesiog gyvenimo būtinybė.

Mes su tėčiu – tingesni. Be to, ir mūsų tapyba kitokia. Jai reikia daugiau intelektualios pastangos, o ne vien atsidavimo pačiam tapymo veiksmui.

Beje, man dinastija – neįdomi tema. Mano galva, tai tiesiog atsitiktinumas, kad aš tapau. Lengvai galėjo nutikti ir taip, kad būčiau kūręs filmus ar dar ką nors. Mano darbai iš tiesų turi sąsajų ir su kinu, ir net su scenografija. Nors kiną mėgstu, o teatro – ne.

Kai kuriuos paveikslus net įsivaizduoju kaip tam tikras instaliacijas. Jie panašūs ir į mano draugės Marijos kuriamas instaliacijas. Ir savo sąranga, ir motyvais.

– Jūsų paveiksluose galima įžvelgti ir tėčio darbų užuominų. Pavyzdžiui, viename jų kyšo Vidmanto Jusionio paveikslų gyvius primenanti uodega.

– Ne, ten ne uodega, o biatlono vėliavėlė. (Juokiasi.) Paveikslas vadinasi „Šaudymas“.

– O tas darbas ant baltų keraminių plytelių sienos, lyg baseinas su Rūtos Meilutytės kepurėle, vadinasi „Plaukimas“?

– Ne, tai „Cemento sodas“. Žinoma, keraminės plytelės asocijuojasi su baseinu, nors aš net negalvojau apie plaukimo varžybas. Man tai labiau susiję su dekadanso ženklais – miestu, fontanu, baseinu. Gal net kažkiek ir su vonia ar tualetu. Viešais ir neviešinamais dalykais.

Autorius ir žiūrovas kiekvieną kūrinį mato savaip. Juk žiūrovas negali žinoti visų tų dalykų, kurių derinys verčia mane nutapyti būtent tokį paveikslą. Net ir man jie ne iš karto būna aiškūs, nes eskizas atsiranda gana instinktyviai ir tik vėliau imu aiškintis, kodėl atsirado būtent toks derinys.

– Jūsų darbuose dažnai juntamas ir meno istorijos pamušalas, ypač susijęs su peizažo tapyba. Kaip atsirado tas susidomėjimas horizonto linija, kurią galima pamatyti beveik visuose paveiksluose?

– Mane visuomet žavėjo renesansinių paveikslų perspektyva. Ne tiek patys darbai, o labiau jų giluminiai planai.

Pavyzdžiui, Venecijos aikštę vaizduojančiame paveiksle man įdomiausi ne rūmai ir bažnyčia pirmame plane, o ties horizonto linija nutapomos kasdienybės detalės. Toks autoriaus pasismaginimas labai griežtai kanonizuotos ikonografijos kontekste.

Tuo mane patraukia horizontas ir kartu jis tampa vienu fetišų, kurių savo paveiksluose negaliu atsisakyti.

* * *

Aplinkui – vien tik dailininkai

L.Jusionis gimė 1986 m. Vilniuje, augo žinomų dailininkų šeimoje.

Menininko tėvas V.Jusionis ir senelis S.Jusionis – tapytojai, senelė – keramikė A.Ličkutė-Jusionienė, dėdė – tapytojas A.Jusionis, pastarojo dukra R.Jusionytė – tapytoja ir skulptorė.

L.Jusionis mokėsi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, kurioje mokytojauja jo tėtis, tačiau jos nebaigė. 2005–2007 m. studijavo filosofiją Vilniaus universitete, po dviejų kursų vėl grįžo prie dailės.

2011 m. tapytojas baigė bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2010 m. mokėsi Valstybinėje dailės akademijoje Štutgarte (Vokietija).

2011 m. L.Jusionis Jaunojo tapytojo konkurse pelnė antrąją vietą ir paskatinamąją premiją.

Dailininko kūrinių yra įsigijęs Modernaus meno centras, „Lewben Art Foundation“, privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.