Politinės užuominos ir „Brexit“ uraganas nupūtė Nacionalinę premiją?

Paryžiuje gyvenantys ir kuriantys vilniečiai Svajonė ir Paulius Stanikai teigia neieškantys aktualijų. Jie kuria tik apie tai, kas sujaudina juos pačius, ir tik tada, kai pajunta, kad nori apie tai kalbėti.

„Prieškario jausmas mus persekioja visada“ – prisipažino jau daugelį metų kartu dirbantys Stanikai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
„Prieškario jausmas mus persekioja visada“ – prisipažino jau daugelį metų kartu dirbantys Stanikai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Mikšionienė („Lietuvos rytas“)

2016-12-15 10:56, atnaujinta 2018-02-09 22:30

Prospekto fotografijos galerijoje Vilniuje atidaryta 54 metų Pauliaus Staniko ir metais vyresnės jo žmonos Svajonės paroda pavadinta gana grėsmingai – „Uraganas Theresa“. Gal jis išgąsdino ir Nacionalines kultūros ir meno premijas skirsčiusią komisiją, mat pasaulyje pripažinti menininkai jai pristatomi jau kelerius metus iš eilės, bet taip ir nepasiekia finišo.

Galerijos lubose žiojėjančios skylės ir šen bei ten kabantys kažkokių kabelių galai taip pat kuria nerimo atmosferą, kurią dar papildo ir garsų puokštė. Beje, garsinė parodos dalis per atidarymą nusipelnė net kompozitoriaus Gintaro Sodeikos komplimentų.

Yra čia ir mažytis uragano maketas, kuris lyg amžinosios ugnies fakelas sukasi ant ventiliatoriaus šalia neseniai mirusio Kubos lyderio Fidelio Castro portreto.

– Ką jums simbolizuoja „Urganas Theresa“? – paklausiau P.Staniko, nes Svajonė prisipažino, kad po atidarymo jai visai nesinori kalbėti.

– Nerimą, nestabilumą, grėsmę. Tokia šių dienų pasaulio atmosfera. Pradedant nuo Rusijos ir baigiant Pietų Amerika. Tačiau tai nereiškia, kad mes politikuojame. Tiesiog menininkai labai jautrūs tokiems dalykams, todėl visa tai ir atsispindi darbuose.

Juk kurį laiką pasaulyje buvo gana ramu, o dabar įtampa vis auga. Ir tai susiję ne vien su politika. Visur tvyro baimė ir pavojaus nuojauta. Kaip ir mūsų parodoje.

– Gal jūs tiesiog pernelyg dažnai žiūrite televizorių? Turite tam laiko?

– Ne. Bet mes piešdami savo studijoje dažniausiai klausomės radijo. Ir prancūziškų, ir lietuviškų, ir angliškų ar rusiškų radijo stočių. Mes domimės, kas vyksta pasaulyje. Mes ne tie menininkai, kurie sėdi kaime ir semiasi idėjų iš gamtos.

– Visada garsėjote kaip puikūs piešėjai. Kodėl šį kartą parodoje – vien fotografijos, o pieštukų brūkšnius pakeitė visur styrantys laidai. Gal uraganas – tai pokyčiai ir jūsų kūryboje?

– Taip, ir meną norisi daryti šiek tiek kitokį nei anksčiau. Atsirado plakatai, grafika. Vėl iš naujo atrandame tai, kas seniai buvo užmiršta, bet puikiai tinka šiai dienai.

Pavyzdžiui, darbas, kuris vadinasi „Prieškaris“, tarsi primena, jog tas prieškario jausmas mus persekioja visada. Lyg ramybė, bet įtampa. Net jei nemanome, kad šiuo metu mes irgi gyvename „prieškaryje“.

Čia mano senelio skulptoriaus Petro Vaivados prieškario piešinio fotografija, jo žmonos portretas.

Kadangi esame Fotomenininkų sąjungos nariai, tai nusprendėme surengti vien fotografijų parodą. Piešinius galėsite pamatyti kitoje parodoje, kurią planuojame balandžio mėnesį atidaryti „Vartų“ galerijoje.

– Kodėl vienos fotografijos – visai plokščios, primena freskas, kitos slepiasi galerijos knygyne, o trečios įkalintos didžiuliuose storuose rėmuose?

– Kad ir ką darytume, iš tiesų visuomet kuriame skulptūras. Juk abu pradėjome nuo skulptūros. Mūsų parodose vienas svarbiausių dalykų – proporcijos ir erdviniai santykiai.

Todėl nuotraukas kabiname neprispausdami jų prie sienų. Svarbus ne tik vaizdas, bet ir stiklo blizgesys, faktūros, matiniai rėmai.

Neatsitiktinai teko pašalinti ir kai kurias lubų plokštes, atidengti konstrukcijas, padidinti erdvę.

Net atstumai tarp kūrinių suderinti iki milimetro. Jei pamatome, kad kurį nors darbą reikėjo patraukti per kokius du centimetrus į šalį, tai tuojau jį perkabiname, net jei tam prireikia ypač daug laiko ir pastangų.

Šį kartą pirmoje erdvėje – plokšti, popieriniai, matiniai paviršiai. Praėjus toliau – blizgioji parodos dalis – ekranas, spindintys įrėmintų fotografijų stiklai. Paskutinė erdvėje – intymioji, tamsioji.

– Kalbama, kad parodos plakatui panaudotoje fotografijoje užfiksuotas įėjimas į morgą. Ar tai Paryžiaus morgas?

– Ne, tai ne Paryžius, o Buenos Airės, ir nufotografuotas visai ne morgas, o labai prabangaus gyvenamojo namo laiptinė. Kažkodėl žiūrovai visuomet pamato daug šiurpesnius dalykus. Gal dėl to, kad pavadinimas – „Paskutinis uostas“. Gali suprasti, kaip nori.

Gerai prisimenu, kaip rengdami parodą Šlapelių namuose filmavome ir fotografavome paprastas kėdes. O po atidarymo priėję žmonės sakė, kokios baisios tos senos ginekologinės gimdymo kėdės.

– Tai ir jūsų fotografijoje „Du aukso gabalai“, taip pat ne skerdykla, o kas nors visai nekalto?

– Dar viena prabangi laiptinė. Iki auksinio spindesio nušveistos vario kolonos, turėklai. Kai vaikštinėji po turtingus Buenos Airių rajonus, tai viskas aplink spindi variu. Nė kiek nešiurpu, o gražu. Žmonės tas laiptines plauna, vaškuoja. Stovi geriausių pasaulio dizainerių foteliai – ir senoviniai, ir šiuolaikiniai.

– Jau įprasta, kad Stanikų kūriniai susiję su kokios nors garsios moters vardu. Prieš kelerius metus tai buvo Libijos diktatoriaus duktė Aisha Gaddafi, dabar – „Brexit“ premjere vadinama Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovė Theresa May. Kodėl šį kartą įtakinga moteris – tik ženklas, be jokių sukrečiančių asmeninių istorijų?

– To nereikėjo. Šį kartą tai tik vienas iš daugelio artėjančios audros ženklų. Ir ta moteris su vėduokle, kurią matote ekrane – tikrai ne britų premjerė. Nors žiūrovai jau yra sakę, kad šukuosena – panaši.

Tą ponią nufilmavome Buenos Airėse, šalia visų tų prabangių namų. Būtent tokios ponios ten ir gyvena.

Truputis F.Castro, truputis ponios. Sunku pasakyti, kuris lyderis dabar geras,o kuris – blogas, kas už ką kovoja.

Ir kodėl ji taip mosuoja vėduokle? Kodėl kelia vėją? Nori viską nupūsti? Nuo tos vėduoklės ir kilo uragano idėja. Ir visas tas garsas parodoje.

O šiaip mes niekuomet, nė vienoje savo parodoje nesistengėme papasakoti konkrečią istoriją. Mano galva, tai jau būtų meno minusas. Nors galite rasti parodoje ir premjerės, ir fiurerio nuotraukas.

Panaudojame tik simbolinį vardą. Žinai, kad uraganas viską nušluos, tačiau jam duotas vardas Teresa, mūsų atveju – Theresa.

Kasdien girdime apie gamtinius, politinius ir kitus uraganus. Gyvename žinodami, kad kažkur šalia tavęs yra uraganas, todėl norisi kažką padaryti, kad jis nesustiprėtų. Kad neįsuktų tavęs, tavo artimųjų, neįsuktų valstybių ir visos planetos.

Menininkai kartu nuo mokyklos

Lietuvių menininkų pora S. ir P.Stanikai (SetP Stanikas) gimė ir užaugo Vilniuje, bet jau daugiau nei dešimtį metų gyvena Paryžiuje.

Menininkai pradėjo draugauti dar mokykloje.

Vėliau Svajonė studijavo keramiką Vilniaus dailės akademijoje, o Paulius – ekonomiką. Jį meno pagrindų mokė senelis – skulptorius P.Vaivada (1906-1989), norėjęs, kad anūkas taptų skulptoriumi.

Menininkų duetas dalyvauja įvairiose grupinėse ir rengia personalines parodas Europos, Amerikos ir Azijos šalyse.

2003 m. jie buvo išrinkti atstovauti Lietuvai 50-ojoje Venecijos bienalėje.

S.Stanikienė (g. 1961 m.) ir P.Stanikas (g. 1962 m.), meno pasaulyje žinomi kaip duetas „SetP Stanikas“, savo kūrinius yra pristatę Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje, Pekino bienalėje, Pompidou centre Paryžiuje, „White Box“ galerijoje Niujorke, Liverpulio bienalėje, kitose reikšmingose pasaulio meno erdvėse.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?