Žilvinas Kempinas: „Pasivažinėjimas dviračiu – kaip kitiems maldos ar meditacija“

„Nemėgstu dažnai keliauti. Norisi būti Niujorke su savo šeima“, – ištarė vienas garsiausių lietuvių menininkų Žilvinas Kempinas, šįkart į Vilnių atskridęs iš Naujosios Zelandijos, kur publikai pristatė savo kūrybą.

Lietuvoje viešinčio Ž.Kempino darbai iš judančių juostelių ir dviračiu tapyti paveikslai susiję su judėjimu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Lietuvoje viešinčio Ž.Kempino darbai iš judančių juostelių ir dviračiu tapyti paveikslai susiję su judėjimu.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Mikšionienė („Lietuvos rytas“)

Dec 21, 2016, 1:51 PM, atnaujinta Feb 9, 2018, 9:25 PM

Vien iš savo kūrybos jau ne vienus metus pragyvenantis menininkas per metus surengia dvi ar tris solidžias parodas. Visos jos tampa įsimintinais įvykiais.

Vilniaus „Vartų“ galerijoje antradienį atidaryta Ž.Kempino asmeninė paroda žiūrovams taip pat siūlo daug smagių išgyvenimų ir netikėtumų.

Nuolatiniai šiemet 25-metį švenčiančios galerijos lankytojai net gali pamanyti, kad atvėrė ne tas Mokytojų namų duris. Mat dėl niujorkiečio menininko instaliacijų galerininkai pertvarkė visas parodų sales.

Išnyko ne tik radiatoriai, bet ir langai. O vienoje jų išklotos juodos veidrodinės grindys.

Sudėtingas instaliacijas sunku nupasakoti, jas reikia pamatyti ir pajusti.

Todėl su menininku daugiau kalbėjomės apie kitą parodos netikėtumą – milžiniškus paveikslus ir piešinius.

– Kelis dešimtmečius gyvenate JAV. Kokios amerikietiškos kultūros apraiškos spėjo persmelkti jūsų gyvenimą? Gal pamėgote beisbolą?

– Jį labiau mėgsta mano žmona Angela. Ji eina į rungtynes su dešimtmečiu sūnumi Mantu, kuris pats aistringai žaidžia beisbolą. Jis nusiteikęs būti beisbolo žaidėju. Man, kaip ir daugeliui lietuvių, beisbolas, palyginti su krepšiniu, pernelyg lėtas.

– Nors daug dirbate ir važinėjate, stengiatės su šeima praleisti kuo daugiau laiko. Ar vedate vaikus į šeštadieninę lietuvių mokyklą, parodas?

– Kadangi Angela yra japonų kilmės amerikietė, jie lanko šeštadieninę japonų mokyklėlę, kurioje mokosi ne mažiau nei paprastoje mokykloje visą savaitę.

Aš bandau juos vesti į parodas. Bet yra mokykla, įvairių būrelių. Pavyzdžiui, abu vaikai greitai turės juoduosius karatė diržus.

Andrius nusiteikęs tapti menininku. Nueiname, pasižiūrime geresnes parodas, bet jam bus dar tik dvylika, todėl nenoriu stumti į tą pusę per prievartą.

– Ar jus patį vaikystėje kas nors stūmė meno link? Žinau, kad esate metęs muziką.

– Mano tėvas labai mėgsta meną. Ta šiek tiek egzaltuota pagarba menui ir menininkams paveikė ir mane. Jis pats humanitaras, dėstė lietuvių literatūrą, scenos kalbą.

Aš esu dalyvavęs net respublikiniuose skaitovų konkursuose ir porą kartų laimėjau pirmąsias vietas.

Atsimenu, skaičiau Maironį, Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį ir Kazį Sają.

Tėtis vienu metu dirbo Klaipėdos paveikslų galerijoje, kurioje kabojo visi mūsų klasikai. Aš sekiojau iš paskos ir klausydavau, ką jis pasakoja apie paveikslus lankytojams. Buvo įdomu. Po kiek laiko viską mokėjau atmintinai.

Pats nuo mažens mėgau piešti, bet pirmoje klasėje patekau į muzikos mokyklą ir pradėjau groti klarnetu. Man nepatiko. Nes visą laiką reikėjo žiūrėti į natas ir groti tai, kas nurodyta. Visa laimė, kad piešimo mokytojas pasikvietė mano tėvus ir patarė muzikos mokyklą iškeisti į dailės.

– Šioje parodoje kiek mažiau kūrinių iš jūsų firminiu ženklu tapusių vaizdo juostelių. Gal skaitmeninių technologijų pasaulyje pasibaigė jų ištekliai?

– Ne, internete galima jų rasti kiek nori. Net ir visai naujų, kurias naudoju savo darbams.

Mane dominantį judėjimo fenomeną dabar tyrinėju kitomis priemonėmis.

Pavyzdžiui, važiuodamas dviračiu per drobę ar popierių.

– Grįžtate prie tapybos, bet tapote ne teptuku, o dviračiu? Kaip tokia mintis galėjo šauti į galvą? Ar taip permąstote amerikietiško meno ikonas – pavyzdžiui, drobes ant grindų pasitiesusį, ant jų dažus pilsčiusį ir taškiusį Jacksoną Pollocką?

– Nors J.Pollocko darbus žinojau ir gyvendamas Lietuvoje, sąsajų, be abejo, galima rasti.

Tai irgi veiksmo tapyba. Tiesa, su geroka ironijos doze.

Tiesiog mėgstu važinėtis dviračiu. Ne tik Niujorke, tuo praėjusią savaitę mėgavausi ir Naujojoje Zelandijoje. Man tie pasivažinėjimai – tas pat kaip kitiems žmonėms maldos ar meditacija.

Važinėdamas kalnų dviračiu Danijos parkuose pastebėjau, kad dviračių vėžėmis išakėta žemė labai gyvai atrodo. Visa ta pravažiavusių žmonių energija jose atsispaudžia.

Tos vėžės turi ir savitą faktūrą, ir atsiradimo, išnykimo momentus. Man tai pasirodė labai patrauklu. Manau, kad daugelis yra tai pastebėję, bet aš nusprendžiau tai panaudoti.

Kaip atrodys, jei liniją paveiksle nubrėšiu tiesiog pervažiuodamas per dažus dviračiu?

Rezultatas pasirodė įdomus. Vienintelė problema – darbai kelių metrų ilgio. Tokius sunku ir transportuoti, ir eksponuoti. Vienos drobės ilgis – 10 metrų, o plotis – 2 metrai.

Jie sukurti šią vasarą Klaipėdoje, kur buvau išsinuomojęs didžiulį angarą. Todėl Vilniuje juos rodau pirmą kartą.

Neseniai „Icon“ galerijoje Birmingame, Anglijoje, surengtoje parodoje rodžiau tokiu būdu sukurtus piešinius. Trys iš jų yra ir šioje parodoje.

– Ką turėjote omenyje kalbėdamas apie ironiją? Provokuojate žiūrovus užduoti amžinąjį klausimą: „Ar tai menas?“

– Jauti tam tikrą mazochistinį malonumą, kai važiuoji per visiškai švarią drobę ar baltą popieriaus lapą ir net nežinai, kas iš to išeis. Jei pavyksta, jie tiesiog sugeria, įamžina judėjimo energiją.

Juk vėžės – tai linijos, kurios susijusios ir su laiko momentu, ir su erdve, ir su gravitacija. Su pagrindine mano darbų tema – judėjimu.

Žmogaus judėjimas erdvėje yra tarsi nematomas. Tačiau molyje ar sniege lieka pėdsakai, kuriuos galima sujungti linija. O dviratis pats nubrėžia tą liniją spausdamas dažą. Tai vienu metu ir tapyba, ir atspaudas.

* * *

Darbus perka tiek muziejai, tiek kolekcininkai

* Optines iliuzijas primenančiais kūriniais iš magnetinių juostelių išgarsėjęs menininkas Ž.Kempinas gimė 1969 m. Plungėje, o užaugo Klaipėdoje.

* 1987–1993 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 1992 m. jam pusę metų dėstė niujorkietis tapytojas K.Zapkus – vienas žymiausių JAV dirbančių vyresnės kartos lietuvių kūrėjų.

* Ž.Kempinas baigęs mokslus pradėjo rengti parodas. Taip pat dirbo su teatro režisieriumi O.Koršunovu, sukūrė scenografijas spektakliams „Labas Sonia Nauji Metai“, „Senė 2“ ir „P.S. Byla O.K“. Pelnė geriausio metų scenografo prizą – Šv.Kristoforo statulėlę.

* 1997 m. išvyko į Niujorką, kur 1998–2002 m. Hunterio koledže studijavo tarpdisciplininį meną.

* 2007 m. tarptautinis mėnesinis leidinys „Art Review Magazine“ Ž.Kempiną įvardijo tarp 25 šiuolaikinių menininkų, kuriuos būtina žinoti.

* 2008 m. gavęs Calderio premiją menininkas šešis mėnesius praleido A.Calderio dirbtuvėse Prancūzijoje, ten sukūrė savo darbą „Tūba“, kuris atstovavo Lietuvai 2009 m. Venecijos bienalėje.

* 2012 metais Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinto kūrėjo darbų yra daugelyje svarbių pasaulio muziejų ir privačių kolekcijų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.