Neįtikėtiną Lietuvos portretą kuriantis fotografas apie žemaičius, suvalkiečius ir dzūkus

„Galiu atskleisti paslaptį. Visa mano kūrybos virtuvė – gera kamera ir kelios valandos prie kompiuterio. Jokių specialių filtrų, jokio montažo“, – kalbėjo 56 metų fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius.

Žemaitį A.Aleksandravičių nustebino, kad Lietuvos regionai yra tokie skirtingi tiek peizažais, tiek žmonėmis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Žemaitį A.Aleksandravičių nustebino, kad Lietuvos regionai yra tokie skirtingi tiek peizažais, tiek žmonėmis.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Pamatęs ankstyvą pavasarį besimaudančius jaunuolius A.Aleksandravičius paprašė leisti juos nufotografuoti. Sunku patikėti, kad tai ne montažas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Pamatęs ankstyvą pavasarį besimaudančius jaunuolius A.Aleksandravičius paprašė leisti juos nufotografuoti. Sunku patikėti, kad tai ne montažas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ darbai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ darbai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ darbai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ darbai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ darbai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ darbai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų parodos „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ atidarymo akimirkos.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Rūta Mikšionienė („Lietuvos rytas“)

Feb 9, 2017, 8:00 AM, atnaujinta Apr 10, 2017, 11:51 AM

Sostinės Prospekto galerijoje atidaręs parodą „Lietuva – praskleidus debesų apklotą“ A.Aleksandravičius ir vėl sugebėjo nustebinti ne tik kolegas, bet ir gausius savo kūrybos gerbėjus.

Vienas garsiausių Lietuvos portretistų šįkart pristatė išraiškingas Lietuvos peizažų fotografijas.

Debesų portretai? Čia dar fotografija ar jau grafika? Na, jau pernelyg čia viskas iškrapštyta, iki kiekvienos žolelės. Tokių komentarų buvo galima išgirsti per parodos atidarymą.

– Baigiate kurti Lietuvos portretą. Jau pasirodė fotoalbumai apie Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, o prieš pat Naujuosius metus – ir apie Suvalkiją. Kas toliau? – paklausiau A.Aleksandravičiaus.

– Pradėjau fotografuoti Mažąją Lietuvą. Dvi šių metų fotografijos yra ir parodoje.

Beje, ten nuvažiavęs pirmą kartą pajutau tokį smarkų fotografinį alkį.

Buvo saulėta žiemos diena. O juk pas mus žiemą beveik nepamatysi gražaus dangus – vien pilkuma. O ten tokia saulė ir sukasi tie šiuolaikiniai vėjo malūnai, jų daug, dešimtys.

Liko vos kelios valandos iki saulės laidos, o man reikėjo nuvažiuoti ir pas Vydūną, ir pas Ievą Simonaitytę, ir pas Martyną Jankų.

Nuo ko pradėti? Sustingau kaip koks Buridano asilas, nežinodamas, kurią šieno kupetą ėsti. (Juokiasi.)

Dar esu sumanęs fotografuoti Vilnių, kuris man – gražiausias miestas pasaulyje. O kur dar jo žmonės!

– Kaip jūs atsirenkate, ką vertėtų fotografuoti Žemaitijoje ar Dzūkijoje?

– Susidarau svarbiausių istorinių įvykių, žymių vietų, iškilių asmenybių sąrašą. Todėl galima sėsti ant dviračio ar į mašiną ir naudoti mano albumus kaip kokius kelionės vadovus. Lengvai surasi įdomiausias vietas – piliakalnius, dvarus, parkus, istorinių asmenybių tėviškes.

Tai ir Maironis, Vaižgantas, Vincas Kudirka. Mano knygose visi, kurie yra vaikų vadovėliuose, – rašytojai, dailininkai, muzikai ar režisieriai. Dar – daugybė šiandien gyvenančių iškilių žmonių.

Tiesa, ne visuomet tiksliai pataikau – įdėjau Arvydą Sabonį į Aukštaitijos tomą, o, pasirodo, jis save laiko žemaičiu pagal kitą giminės atšaką. Kai nuvažiavau į Dusetas pas dailininkus Saukus, išaiškėjo, kad tik Nomeda – aukštaitė, o jos vyras Šarūnas – žemaitis. Taip po nuotrauka ir užrašiau.

Tik politikų nededu. Vienintelė išimtis – Lietuvos prezidentai. Ir tarpukario, ir šių laikų.

– Albume apie Žemaitiją parašėte, kad tai „ne žinynas, o meilė, išpasakota vaizdais“. Jūs pats žemaitis, tad ten fotografuoti turbūt buvo lengviausia. O kaip sekėsi su kitų regionų žmonėmis?

– Įdomu, kad į daugelį dalykų, kuriuos žinojau, teko pažvelgti kitaip. Pavyzdžiui, visada posakį „jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“ laikiau paprastu pokštu. Bet važinėdamas po Dzūkiją pamačiau, kad jie ten tikrai nieko daugiau neturi – tik miškus. Nei didelių daržų, nei arimų.

Visai kas kita Sūduvoje – vos ne kiekviename kieme traktoriukas, arkliai, vežėčios. Solidūs baltų plytų namukai. Matyti, kad žmonės gyvena turtingiau. Net nedideliame kaimelyje – kavinė. Neįsivaizduoju, kaip jos visos išsilaiko. Fontanai net lapkričio mėnesį veikia, nors Vilniuje neretai ir vasarą stovi sausi.

Žmonės labiau atsipūtę, daugiau matę pasaulio, vakarietiškesni, jei lygintume visus keturis regionus. Ir visai nešykštūs, atvirkščiai – šilti ir vaišingi. Tačiau fotografiniu požiūriu peizažas su baltų plytų nameliais – nuobodokas.

Visai kitokios – senosios dzūkų trobelės. Bet ten pritapti gerokai sunkiau. Dzūkijoje labai stiprios bendruomenės, o prašalaičių nemėgsta. Girdėjau nemažai istorijų, kaip ten namus nusipirkę miestiečiai turėjo išsikraustyti, nes taip ir nesusigyveno su kaimynais. Nors, tiesą sakant, uždariausi ir nepatikliausi – žemaičiai.

– Kas jus labiausiai nustebino?

– Daugybė dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad Dzūkijoje visi dainuoja, visi gieda.

Vienoje mugėje motina su sūnumi, kuriam jau apie 50 metų, pardavinėjo savo darbo molinius ąsotėlius. Staiga ji sako: „Sūnau, pagiedam.“ Ir sau giedojo vidury turgaus. Ne kokią estradą, o liaudies dainas.

– Jūs vadinamas produktyviausiu lietuvių fotomenininku. Keturi didžiuliai albumai per porą metų. Kiek valandų per dieną dirbate?

– Dažniausiai apie 18 valandų prasėdžiu prie kompiuterio. Vienai fotografijai sutvarkyti prireikia poros valandų. Esu pelėda, tad dažnai užsisėdžiu iki 5 valandos ryto, o apie 10 valandą jau keliuosi. Vidinis laikrodis neleidžia ilgiau pamiegoti.

Žinoma, kai važiuoju fotografuoti – viskas kitaip. O sugrįžęs stengiuosi bent savaitę nežiūrėti, ką nufotografavau. Tik tada jau galiu pažvelgti į fotografijas kaip į svetimus darbus – reikia laiko, kad užmirščiau visas emocijas.

Žinoma, kai važiuoju fotografuoti – viskas kitaip. O sugrįžęs stengiuosi bent savaitę nežiūrėti, ką padariau. Tik tada jau galiu pažvelgti į fotografijas kaip į svetimus darbus. Reikia laiko, kad užmirščiau visas emocijas.

Emocija labai svarbi tuo momentu, kai fotografuoju. Be jos nieko neįvyktų. Todėl prieš važiuodamas į kokią nors Lietuvos vietą daug skaitau. Ir ne tik informacinę, bet ir istorinę literatūrą, net romanus.

Pavyzdžiui, važiuodamas į Sūduvą skaičiau Juozapo Albino Herbačiausko „Erškėčių vainiką“. Tuomet nuvažiavęs į aprašytas vietas visai kitaip jaučiuosi. Nuo mažens esu literatūros žmogus, ir man to labai reikia. Jei fotografuoju poetą, pavyzdžiui savo mėgiamą Donaldą Kajoką, – skaitau jo poeziją, jei režisierių Eimantą Nekrošių – pažiūriu jo spektaklį.

Tačiau kai pradedu tvarkyti savo fotografijas, tai emocijos tik trukdo.

Buvo pripažintas geriausiu Europos portretistu

A.Aleksandravičius gimė 1960 m. lapkričio 2 d. Klaipėdoje. 1994 m. Panevėžyje įkūrė Algimanto galeriją, kurioje per 5 metus surengė apie 60 žymių menininkų parodų, taip pat muzikos ir poezijos vakarų. Dabar gyvena Vilniuje.

Fotomenininkas yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP).

Lietuvoje ir užsienyje surengė per 100 asmeninių parodų. Jis – daugelio parodų, fotoalbumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas, 16 asmeninių fotoalbumų autorius.

2003 m. pripažintas geriausiu Europos portretistu, 2011 m. – Baltijos šalių geriausiu portretistu, keturiskart apdovanotas Lietuvos spaudos fotografijos konkurso prizu – Auksiniu kadru. Ne kartą pelnė pagrindinį prizą tarptautinėse fotografijų parodose.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.