Jai antrino skulptorius Robertas Antinis ir architektas Audrius Ambrasas, sakydami, kad paminklo idėja turi rastis visuomenėje, o ne būti tiesiog sukurta.
L.Kreivytės teigimu, kiekvienas laikotarpis turi savo atminimo ženklus, jis kalba savo plastine kalba, medžiagų pasirinkimu.
„Tai, kas buvo Senovės Graikijoje ar Romoje, dabar matome kino filmuose. Turime visai kitokį viešųjų erdvių suvokimą, visai kitaip suformuotus miestus, tad kodėl mums reikėtų statyti tokius paminklus, kokie buvo Senovės Graikijoje, Romoje ar net XIX amžiuje?“ – klausė specialistė.
Jos teigimu, net jeigu miestuose yra XIX a. menančių ar dar senesnių įspūdingos architektūros pastatų, nebegyvename to meto mieste, nebestatome barokinių bažnyčių, tad kodėl turėtume orientuotis į tam tikro meto paminklus?
„Atmintis turi prasmę tik tada, jeigu aktualizuojame tai, ką prisimename. Jeigu mums tai netampa sava dabar, tai nebeturi jokios prasmės, nes pastatę tą paminklą užmirštame“, – įsitikinusi menotyrininkė.
Jos mintims pritarė architektas A.Ambrasas sakydamas, kad paminklo idėja turi rastis visuomenėje, o ne diktuojama skulptorių.
„Architektai pratę įgyvendinti visuomenės lūkesčius. Skulptoriai – taip pat, nors kartais jie mėgsta susireikšminti ir mano, kad jie suteikia visuomenei idėją. Man atrodo, kad visuomenė turi idėjų, vizijų, o paskui architektūra, skulptūra jas tarsi iliustruoja, išreiškia. Kai kalbame, kad neturime idėjų skulptūrai išreikšti, gal tiesiog visuomenėje nėra idėjų, vizijos, to vežančio dalyko, kuris inspiruotų sukurti ką nauja?
Šiuo metu diskutuojama apie paminklą arba monumentą Lukiškių aikštėje, kuris suvienytų tautą. Bet ar įmanomas toks dalykas? Manau, kad vieninga tauta gali pastatyti paminklą, o ne atvirkščiai – paminklas suvienyti tautą. Tai, ko nespėta padaryti iškart po vienybės bangos, vėliau padaryti labai sunku.
Tiek estai, tiek lietuviai pavydi latviams, kurie pasistatė įspūdingą nepriklausomybės paminklą su trimis žvaigždėmis Rygoje, ir jiems laisvės paminklo vizija yra tokia. Jei Lietuvos sostinė būtų likusi Kaune, gal ir problemų būtų mažiau, nes Kaunas pasistatė paminklą laisvei, tai sukūrė, o kai sostinė persikėlė į Vilnių, „filmą“ tarsi reikia atsukti atgal, bet jis nebesisuka“, – svarstė architektas.
L.Kreivytės manymu, grupei žmonių nuspręsti, kokie yra visos Lietuvos poreikiai, labai drąsu.
„Drąsu manyti, kad visa šalis įsivaizduoja, jog geriausias būdas paminėti Lietuvos šimtmetį – pastatyti Vytį Lukiškių aikštėje. Gal reikėtų nustoti viską spręsti baigtinėmis „paminklinimo“ formomis? Kas sumanė, kad geriausias būdas yra ką nors „įpaminklinti“? Kodėl tuščia erdvė mums kelia tokį siaubą? Kodėl mes bandome bėgti kaip akis išdegę? Liko mažiau negu metai iki valstybės atkūrimo šimtmečio, ir mes turime grandiozinių planų greitai prisistatyti daug bet kokių skulptūrų.
Vyriausybės programoje numatyti 26 paminklai, ir tai siaubinga. Galima įsivaizduoti, kokio jie bus meninio lygio, jeigu mes kaip sovietmečiu bandysime sutilpti į kažkokius penkmečio planus. Bus taip, kaip atsitiko Lenkijoje su Jono Pauliaus II paminklais kiekvienoje bažnytėlėje. Ten yra tokių kurioziškų atvejų, kad, manau, niekas neapsidžiaugtų iš tikrųjų pamatęs tuos paminklėlius“, –Vyriausybės planus kritikavo menotyrininkė.
L.Kreivytės svarstymu, jei dėl Lukiškių aikštės paminklo buvo skelbta tiek konkursų ir visi jie nedavė jokios naudos, galbūt nebūtų kvailiausias sprendimas tą aikštę tiesiog sutvarkyti ir palikti.
„Ar būtinai reikia įsmeigti kokį nors ženklą, idėjinį vektorių? Tarsi patys nesame pakankamai pilietiški ir be to ženklo nesusiorientuotume“, – dėstė specialistė.
Skulptoriaus R.Antinio manymu, šiuolaikiniai paminklai nebūtinai turi būti tipinės skulptūros, kurias statydavo prieš šimtą ir daugiau metų.
„Toks ženklas man primena imperinius laikus, kai statydavo vertikalius obeliskus. Jie gyvavo iki XX a. Ir dabar ant kai kurių kapų statomas obeliskas, o viršuje – žvaigždė. Tačiau dabartinėje sampratoje paminklas gali būti ne tik vertikalus ar horizontalus kūnas, bet net ir duobė, negatyvinė forma. Forma, pats mąstymas pasikeitė, bet kalbama ne apie formą. Pirmiausia – pasikeitęs suvokėjo ir paminklo santykis.
Ankstesnį santykį galima apibūdinti labai paprastu pavyzdžiu: Londone paminklas būdavo pompastiškai į viršų kylantis obeliskas su paauksuotomis skulptūromis bei pasakojimais, ką vaizduojamas herojus nuveikė, ir visa tai dar aptverta tvora. Tai – pavyzdys prieš 100 metų.
Šalia jo šimto metrų atstumu yra paminklas princesei Dianai, į kurį galima įmerkti kojas. Ratu judantis vanduo dera su landšaftu, vanduo čiurlena, atsitrenkia į visus nelygumus... Santykis yra pasikeitęs. Anksčiau į paminklą būdavo žiūrima iš išorės, o dabar į paminklą galima įeiti. Paminklai pirmiausia yra ne ten, kur stovi, o galvose, mąstyme“, – įsitikinęs skulptorius.
Šiai nuomonei pritarianti L.Kreivytė teigė, kad mūsų atveju nesistengiama pažvelgti į paminklo idėją giliau – į tai, ką vaizduojami žmonės mąstė.
„Kodėl susikoncentruojame į asmenybę? Taip, Jonas Basanavičius buvo šviesulys. Jis įsteigė „Aušrą“, įsteigė mokslo draugiją. Tai – dideli darbai. Argi ne svarbiau tęsti tuos dalykus, argi ne svarbiau atkreipti dėmesį į mokslą, laikraščius?
Kodėl nesukurti vietos, kurioje žmonės visuomet nemokamai galėtų rasti naujos kultūrinės spaudos – imkite ir švieskitės. Pažvelkime į paminklus plačiau“, – ragino specialistė.
Plačiau – LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“.
