Dailininkės drobėse – Elvis Presley, Freddie Mercury ir sena Brigitte Bardot

„Kiekvieną kartą, kai parodų salėje kabinu savo paveikslus, nerimauju ir jaučiuosi tarsi nuoga, nes nežinau kaip kūrinius priims žiūrovai“, –  kalbėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, tapytoja  abstrakcionistė Dalia Kasčiūnaitė. Menininkė neseniai atšventė 70 metų  jubiliejų ir ta proga sostinės meno galerijoje „Arka“ pristatė pastarųjų  ketverių metų kūrybą. 

 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
 D.Kasčiūnaitė, atšventusi 70 metų jubiliejų, galerijoje "Arka" surengė personalinę parodą.<br> R.Danisevičiaus nuotr. 
Daugiau nuotraukų (9)

Lrytas.lt

Jun 9, 2017, 4:10 PM, atnaujinta Jun 14, 2017, 10:16 PM

Vilnietės tapytojos lengvai atpažįstami. Paveikslai žaižaruoja ryškiomis  spalvomis, užmina poetiškas mįsles ir išmoningai žiūrovus vedžioja po  paslaptingus užkoduotų istorijų labirintus. 

D.Kasčiūnaitės kūriniai gimsta iš vidinių išgyvenimų, nuotaikų, aplinkos  stebėjimo. 

„Mane vedžioja mano vidus. Tepi pirmą spalvą ant baltos drobės, ir jau  tave vedžioja – ir nepaaiškinsi niekam, kodėl taip yra, būna kažko šviesaus  nuojauta, o išeina visai priešingai – sunkus, tamsus, niūrus paveikslas“,  – kalbėjo menininkė. 

D.Kasčiūnaitė – Lietuvos tapybos klasikė. Tapytojos 1983 metų personalinė  paroda Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje buvo viena pirmųjų sovietmečiu  abstrakčiosios tapybos viešųjų parodų. Iš ryškių dekoratyvių spalvų  plačiais potėpiais ant šviesaus grunto Dalia  tapė netaisyklingas  apibendrintas faktūrines plokštumines kompozicijas.

Po šiai dienai meno žinovai vienbalsiai tikina, kad dekoratyvi D.Kasčiūnaitės  kūryba visiškai atspindi europines tendencijas. Net ir bėgant metams ji  nebijo keistis, nebando savęs kartoti. Dalia  visada ieško naujų sąskambių,  naujų tonų. O tai mene ne pats lengviausia kelias. 

Dalios darbai imponuoja tuo, kad turi savitą estetiką, kurios pasigendama  šiuolaikiniame mene.  Taip pat jos kūryba neatsiejama nuo poezijos tekstų. 

„Rašau dėl to, kad nusipirkau kompiuterį, turiu klaviatūrą ir todėl yra  gera rašyti. Ranka neparašyčiau, nes ilgas darbas ne man. Tekstai patys  liejasi lygiagrečiai su paveikslais, nes kai tapau, aš su savo kūriniais  kalbuosi. Kartai užrašau ką kalbėjau“, – sakė menininkė. 

Dalia per savo gyvenimą surengė daugybę personalinių ir kolektyvinių  parodų. Jos darbų turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio  dailės muziejus, A.Tretjekovo dailės galerija Maskvoje, privatūs kolekcininkai. 

Atrodytų, kad prie darbų eksponavimo, lankytojų žvilgsnių Dalia turėjo  seniai priprasti, tačiau  kiekvieną kartą ruošdamasi naujai parodai  jaudinasi, tarsi tai būtų pirmą kartą. 

Pasikalbėti su D.Kasčiūnaite įsitaisėme „Arkos“ galerijoje, šalia jos  ryškiaspalvių paveikslų.  

– Neseniai atšventėte iškilų jubiliejų. Kokie gyvenimo ir kūrybos epizodai  ryškiausiai iškyla atmintyje atsigręžus atgal? Juk sulaukus brandos labai  lengva pasitikrinti kokios vertybės iš tiesų yra svarbiausios. 

– Pagrindinę vertybę geriausiai atspindi naujausios parodos pavadinimas  „Su savimi“. Dabartiniame mano gyvenime etape leidžiu sau nesikuklindama  mėgautis gyvenimu be nepasitenkinimo savimi ir aplinka. O šiaip drąsos  man niekada netrūko, gal net buvau kažkiek savanaudiška, egoistiška. Bet  juk toks ir turi būti menininkas. 

– Ar tai, kad tapote dailininke – likimas, pašaukimas, atsitiktinumas? 

– Vaikystėje man didelę įtaką darė tėvas karikatūristas. Iki šiol akyse  iškyla paveikslas – už lango obelys žydi, vazoje sustatyti dailiai nusmailinti  pieštukai, prie rašomojo stalo sėdi tėvas, viena jo ranka gracingai laiko  rūkstančią cigarete, kita pieštuku kažką brūžina popieriuje. Man labai  patiko tas vaizdas, cigaretės dūmų kvapas, tėvo rankos ilgais pirštais.  Nuo mažens žinojau, kad būsiu dailininke. Ir niekada nesigailėjau savo  pasirinkimo. 

– Bet į tuometinį Vilniaus dailės institutą iškart neįstojote?

– Pirmą kartą stojimą galima sakyti, kad pražiopsojau – tiksliau koją  pakišo meilės reikalai. Kai antrą kartą neįstojau, buvau labai nusiminusi,  tačiau užsispyriau nepasiduoti. 

– Ar ilgai ieškojote savo kūrybinio stuburo? 

– Nepasakysiu, kad labai ilgai. Tą stuburą atradau supratusi, dirbant  viskas atsiranda savaime. 

– Kuriate, kai aplanko įkvėpimas, o gal disciplinuotai kasdien įsitaisote  prie molberto ir bandote baltoje drobėje išspausti gyvastį? 

– Aišku reikia įkvėpimo, bet jis neateina sėdint ant sofos. Jei nedirbi,  tai galva ir rankos išsijungia kaip kompiuteris. Kūrėjas visada turi save  stimuliuoti. 

– Ar tapydama laikotės kokių nors ritualų? Pavyzdžiui, jūsų molbertas stovi  tam tikroje vietoje, o savo nebaigtų darbų jūs niekam nerodote.

– Žinoma svarbu apšvietimas, tinkama pozicija. Bet aš tapau drobę  pasiguldžiusi ant žemės. Man taip patogiau. Ant molberto darbą pasistatau  tik tam, kad pasižiūrėčiau kaip jis atrodo, kokius potėpius reikia nuimti,  kokius pridėti. 

Nėra tai, kad pas mane į dirbtuvę žmonės traukia būriais, trokšdami  pasižiūrėti kaip dirbu. Neretai tapydama pasijuntu lyg būčiau negyvenamoje  saloje. Bet nelabai  ir noriu, kad žmonės mane trukdytų kūrybinio proceso  metu. Būnu visa išsitepusi dažais.      

Paprastai vienu metu iš karto kuriu kelis darbus. Užmetu pirmuosius  sluoksnius ir laukiu kol kurioje nors drobėje užsimegs gyvybės embrionas.  Paveikslo atsiradimo eiga labai primena augalo auginimą.  

– Ar ilgai teko laukti pripažinimo? 

– Gal atrodys, kad aniems laikams jaučiu nostalgiją, bet seniau žmonės  labiau mylėjo meną, aktyviau lankė teatrus, parodas, trokšdavo įsigyti  paveikslus.

O kalbėti apie pripažinimą yra labai sunku, nes iš kolegų nedažnai sulauksi  įvertinimo, pagyrimų. 

– Nors menininkai jautrios ir empatiškos asmenybės, tačiau susidaro  įspūdis, kad meno pasaulyje labai daug konkurencijos. 

– Suprantama kodėl. Tavo kūryba pastatyta ant vienokių vertybių, o kino  menininko – ant  kitokių, tau nepriimtinų. Kita vertus, juokinga, kai  žmonės pradeda lyginti skirtingus menininkus. 

Atsimenu kartą Šiuolaikinio meno centre surengiau parodą tuoj pat po  dailininko Šarūno Saukos. Viena parodos lankytoja paklausė kaip aš jaučiuosi  surengusi parodą po Š. Saukos. Netekau žado, bet tuoj pat kažkas pokalbį nukreipė kita linkme ir taip viskas buvo užglaistyta.

O konkurencija šiaip nėra blogas dalykas. Tai –  varomoji jėga. 

– Ar mėgstate dalyvauti kūrybiniuose pleneruose? 

– Nemėgstu. Aš dirbu labai savotiškai, man reikia nebijoti ištepti sienų.  Blogai jaučiuosi suspaustoje erdvėje, be to nuolatinis komunikavimas mane  vargina. Aš mėgstu bendrauti mažomis dozėmis. 

– Mėgstate intensyvias spalvas, o ar buvo laikotarpis, kai norėjote  pastelinių, ramių darbų? 

– Kažkada buvo ramesnis etapas, bet iš esmės renkuosi aktyvias spalvas, noriu, kad darbas būtų ryškus, efektingas, žiūrovą verčiantis iš klumpių. 

– Ar asmeninio gyvenimo vingiai įtakodavo jūsų darbų stilistiką, tematiką  ar spalvinę gamą?  

– Asmeninio gyvenimo pakilimai ir nusileidimai visada ėjo kartu su kūryba.  Mano asmeninis gyvenimas kaip ir mano paveikslai buvo intensyvus, pilnas  kontrastų.

Buvo pasidavusi į vegetarizmą, meditavau. Tuo metu kūrybinis kelias buvo  be spalvų, minimalistinis. Pastebėjau, kai esi mažai pavalgęs, tai ir  tapyba kažkokia alkana. Visi mano mitybos eksperimentai pasibaigė, kai  susirgau. Vėl puoliai valgyti mėsą, kad atsistočiau ant kojų. Ir tada  drobes vėl apgaubė ryškios spalvos. 

– Ar įsimylėjimas veikdavo kūrybą? 

– Aišku, veikdavo. Bet tai buvo jaunystėje. Kurdama aš visada įdėdavau  daug širdies, jausmai man buvo pirmoje vietoje. Ir kai pamačiau, kad  jausmai atbuko, sutrikau, ėmiau nerimauti kaip riekės toliau tapyti.  Paskui su savimi susitariau, jog didžiulė laimė, kad nebeliko jausminių  audrų.  

Įjungiau pavarą, kurią veikia profesionalumas ir koncepcija. Svarbiausia,  kad esu santarvėje su savimi.   

– Kartais sakoma, jei kas nors nesiseka ar ramybės neduoda slegiančios mintys, reikia paimti popieriaus lapą ir išrašyti visas susikaupusias  emocijas. O ar galima tai išlieti drobėje?  

– Dėl rašimo sutinku, bet tapyba nenaudojama psichologinių problemų sprendimui.  Kurdama turiu  būti harmonijoje su savimi, skleisti džiugesį. Būdama blogos  nuotaikos visai negaliu dirbti. Juk ką įkrauni į paveikslą, tą ir gauni.  Žmonės mano darbus mėgsta, tad tikiuosi, kad jie skleidžia geras, optimistines  vibracijas.

Nenoriu tapyti piktų paveikslų. Dar norėčiau nutapyti tokį  paveikslą, į kurį žiūrėčiau ir visada norėčiau mėgautis gyvenimu. Žinoma, savo darbų kolekcijoje rasčiau ne vieną gydantį, vilties teikiantį paveikslą.  

– Ar namuose ant sienų turite pasikabinusi daug savo darbų? 

– Ne, neseniai persikėliau į nedidelį butą dėl ekonominių sumetimų, tai  ten nėra daug sienų. Bet savo namus dekoruoju tik savo kūriniais.  Kitų  menininkų darbai skleidžia kitokias virpesius ir kartais gali atrodyti  jog savo namuose nuolat gyveni su svetimu žmogumi. Man labiau patinka  gyventi savo, o ne svetimą gyvenimą. 

– Ar tapote paveikslus pagal konkrečius užsakymus? 

– Yra buvę užsakymų. Anksčiau kažkaip lengviau tai toleruodavau. O dabar  man sunku. Žinoma, žmonės neįvardina konkrečių užgaidų, bet užtenka, kad  pasako: „Norime jūsų“. Kai tai išgirstu, jaučiuosi su dalgiu nupjauta žolė.   Užsakymas varžo. Buvo, kad vieną užsakymą tris metus dariau. 

– Kur semiatės įkvėpimo? 

– Mane įkvepia gamta, kelionės. Praktiškai viskas daro poveikį, bet negali  kurti ištisai. Menininko gyvenime būna du periodai – akumuliacijos ir  išsikrovimo. Kai pasikrauni, visu vidumi pajunti besiveržiančius kūrybinius  impulsus, rankos pradeda niežtėti. Keistas jausmas.

– Menotyrininkai jus apibūdina kaip nuolat ieškančią ir besikeičiančią  menininkę. Ir iš tiesų žiūrint į vienoje iš galerijos salių kabančius jūsų  tapytus garsių žmonių portretus, galima pamanyti, jog  jie  sukurti  visiškai kito autoriaus. Kaip kilo mintis sukurti portretų ciklą? 

– Dabar esu tokiame gyvenimo tarpsnyje, kai sau leidžiu elgtis taip, kaip  niekada anksčiau nesielgiau. Bėgantys metai manęs nepavertė nuobodžiaujančia,  viską žinančia dailininke. Man atrodo, kad aš dar labai daug ko nežinau, neišbandžiau, tad stengiuosi save sudominti. Kadangi be kūrybos jau  nebegaliu egzistuoti, tai joje ieškau naujų išraiškos formų. 

Postūmį kurti portretus suteikė kompozitorius Fredericas Chopinas. Nuo  jo viskas prasidėjo. 

Domėjausi jo biografija, klausiausi muzikos, pasižiūrėjau kaip kiti  dailininkai jį piešė. Apie šį lenkų kompozitorių sužinojau daug įdomių  dalykų. Tada įnikau į kūrybinį procesą. Ilgai aš jį tapiau ir, manau,  kad man pavyko. Tada kilo mintis nutapyti amerikiečių dainininką Elvį Presley.

Klausydama jo paskutinio koncerto verkiau. Taip pat labai džiaugiuosi  atradusi žavųjį Freddie Mercury. Prie didžiųjų žvaigždžių portretų dirbau  dvejus metus. Praplėčiau akiratį. Dabar sustojau, gal išsisėmiau, o gal  jau nupiešiau visus, kuriuos mylėjau ir kuriais žavėjausi. Daugiausia čia  yra vyrų portretai. Vyrų veidai charakteringesni. Moterys nori būti tiesiog  gražios, o aš stengiuosi dar ir pašaržuoti, kad labiau charakteris  atsiskleistų. 

Esu nutapiusi prancūzų aktorę Brigitte Bardot, bet seną. Bandžiau piešti  jauną – nepavyko. Trukdė grožis.    

– Ar jaučiate norą sustabdyti bėgančius metus? 

– Žinoma, kad norisi. Kam nesinori? Pastaruoju metu labai greitai pradėjo  lėkti metai. 

– Gal šie portretai yra savotiškas jaunatviškumo pliūpsnis? 

– Na, taip, dar norisi kūrybiškai padūkti. 

– Ar vienatvė labiau jūsų draugas, ar priešas? 

– Labai geras draugas. Vasarą nuvažiuoju į sodybą, laužą susikuriu.  Nemažai laiko praleidžiu prie kompiuterio, skaitau. Visą gyvenimą labai  aktyviai gyvenau, dabar aktyvumas sumažėjęs. Kartais išvažiuoju į užsienį.  Labiau draugauju su anūkėmis, negu su dukterimis. Man su jomis gera, aš  irgi pasijuntu kaip vaikas, man įdomu kas joms įdomu. 

– Kas jums kūryboje svarbiausia? 

Išgyvenimai įpinti abstrakcijose. Man paveikslai kaip kažkoks eilėraštis.  Dėdama dažų sluoksnį po sluoksnio kalbuosi su savo kūriniu. Taip atsiranda  tekstas, o vėliau kokia nors jo eilutė virsta pavadinimu. Paveikslai –  gyvi daiktai. Kūrybinis procesas yra labai ilgas, bet galų gale subrendęs  vaisius išsilukštena.

Aš įsivaizduoju, kad panašiai rašytojas rašo romaną – personažai jį vedžioja  už nosies.  Taip ir su paveikslu. Sugalvoji idėją, stengiesi ją įgyvendinti,  bet tavo sumąstyti herojai keliauja savo keliais ir savo gyvenimus gyvena  – neretai elgiasi kaip išdykę vaikai ir visiškai neklauso. 

Atrodytų norėtum nusipiešti ramybę, kažkokią leliją vandeny, bet pradedi  kurti ir paveiksle atsiranda, pavyzdžiui, Dievo akis. Bet dėl šios svaigios  nežinomybės ir netikėtumo man daug mielesnis kūrybinis procesas, nei rezultatas.     

– Ko dar sau palinkėtumėte? 

– Norėčiau iškrėsti kokią nors smagią šunybę. Bet prieš tai gal reikėtų  įgauti gerą formą ir pradėti sportuoti. Norėčiau būti lengvesnė. Bet judu  mažokai. Tingiu. Štai kas yra. 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.