„Man didžiulė garbė gauti apdovanojimą, kurį yra pelnę geriausi pasaulio fotografai. Iš postkomunistinio pasaulio kol kas dar niekas nebuvo jo gavęs“, – džiaugėsi A.Sutkus, sužinojęs apie jam skirtą dr. Ericho Salomono premiją.
Kad reikšmingas apdovanojimas bus įteiktas lietuvių fotomenininkui, pranešė ne tik Vokietijos žiniasklaida. Didžiosios Britanijos dienraštis „The Daily Telegraph“ didžiulę A.Sutkaus fotografiją „Pirmieji Lietuvos baikeriai“ (1972 m.) su informacija apie premiją savaitgalį paskelbė pirmuose puslapiuose.
Vokietijos fotografijos asociacija pažymėjo, kad 77 metų A.Sutkus yra vienas iškiliausių humanistinės fotografijos atstovų Europoje ir pasaulyje.
Prieš ceremoniją Berlyne laureatas davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“.
– Pirmą kartą jūsų darbai Vokietijoje buvo pastebėti sovietinio bloko šalių ekspozicijoje „Tarp Elbės ir Volgos“, surengtoje devintojo dešimtmečio viduryje. Ar atsimenate tą parodą?
– Taip. Ji buvo Miunchene. Aš ten susitikau su savo pirmąja meile Milita, su kuria buvau nesimatęs daugiau kaip 20 metų. Ji buvo mano klasiokė, Lietuvos vokietė.
Susuko man galvą ir paliko. Kai susitikome, jau beveik nemokėjo lietuviškai.
Pirmoji meilė visada būna labai įspūdinga. Ji sugeneruoja daug dvasinės energijos, nes nėra to kūniškumo. Jos visai kitas statusas – tik ženklai, palytėjimai.
– Nors su Vokietija jus sieja tokie asmeniniai prisiminimai, turbūt labiau jūsų darbais domimasi Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje. Kaip manote, kokioje Vakarų šalyje esate populiariausias?
– Be abejonės, Brazilijoje. (Juokiasi.) Mano fotografijos ten sudomino daugybę žmonių, kieme nuolat stovėdavo mokykliniai autobusiukai.
– Esate sakęs, kad garbingas įvertinimas – gerokai per vėlai. O gal kaip tik tokiu politiškai neramiu metu vėl vertinamas atidus žvilgsnis į žmogų?
– Žinoma, tie apdovanojimai buvo reikalingiausi jaunystėje, kuriant dabar taip vertinamus darbus. Tiesa, dabar tai jau visos mūsų lietuvių fotografų kartos, Lietuvos fotografijos mokyklos įvertinimas.
Pradėjau nuo humanistinės fotografijos, kuri buvo tarsi pasipriešinimas sovietiniam režimui.
Tačiau šiandien pasaulis vėl stovi prie bedugnės krašto. Ir ne tiktai gyvenime, bet ir mene atsiranda daug dehumanizuojančių elementų. Todėl ir mano fotografijos vėl reikalingos.
– Ar sunku buvo ryžtis važiuoti į Berlyną? Juk neseniai vėl streikavo širdis.
– Nevažiuočiau tik tuomet, jei daktarai būtų uždraudę, bet neuždraudė. Berlyne mano bičiulis Norbertas Bunge prizo įteikimo proga savo „Argus fotokunst“ galerijoje atidaro nedidelę personalinę mano darbų parodą.
Beje, tas E.Solomono prizas – tai naujausia „Leica“ kamera su išgraviruota mano pavarde.
Vokietijos fotografų asociacija labai geriems fotografams yra davusi tą prizą, Europos ir pasaulio klasikams.
– O kieno fotografijos jums labiausiai patinka? Gal pasižvalgius po pasaulį prancūzų fotomenininkų darbai jau taip nebežavi kaip anksčiau?
– XX amžiuje nieko nėra geriau už prancūzų fotografiją. Mano mėgstamiausias fotografas visada bus Robert'as Doisneu – turiu daugybę jo albumų.
Man jis geresnis net už Henri Cartier-Bressoną, kurį laikau puikiu meistru, tarsi kokiu fotografijos chirurgu. Galima tik spėlioti, kodėl H.Cartier-Bressonas lankydamasis Sovietų Sąjungoje per patį stalinizmo siautėjimą fotografavo tokius humaniškus karininkus, tokią dvasingą tikrovę. Ir Kinijoje taip pat. Nors jo niekas nevertė.
Man patinka brazilo Sebastiao Salgado kovojanti fotografija. Tiesa, jis nusivylė, kad jo fotografijos nesugebėjo pakeisti visų tų režimų. Mėgstu ir vokiečio Augusto Sanderio ar amerikietės Annie Leibovitz darbus.
– Jau senokai tvarkote savo fotoarchyvą, rodote jame dar nematytų kadrų, tačiau beveik nefotografuojate. Gal gavęs naują kamerą susigundysite?
– Jau aš galvojau apie tai. Vienu metu buvau visai nustojęs fotografuoti, nes net rimti žmonės siūlydavo už fotoportretą 20 eurų. Vien medžiagos daugiau kainuoja. Visame pasaulyje fotografo išlaidos sudaro ne daugiau kaip trečdalį jo darbo kainos.
Tačiau yra dalykų, kuriuos tikrai norėčiau nufotografuoti. Tai – Naujininkų mediniai nameliai. Aš gyvenu šiame Vilniaus rajone ir matau, kaip jie nyksta tiesiog akyse. O juk protingi žmonės galėtų įdomiausių ekskursijų suorganizuoti.
Koks grožis! Ir kiekvienas su sava istorija. Tačiau jei jau Kauno tarpukario architektūrą tiktai dabar pradeda vertinti, kur ten Naujininkai.
Lietuvis laureatu išrinktas vienbalsiai
Lietuvių menininką apdovanojimui pristatė vokiečių fotografijos kuratorius Thomas Schirmbockas.
Prestižinės fotografijos ekspozicijų erdvės „Zephyr“ Vokietijos Manheimo mieste vadovas pasakojo, kad fotografų kandidatūras svarsčiusi komisija net nesuabejojo A.Sutkaus fotografijų verte – jis buvo išrinktas vienbalsiai.
„Kelis dešimtmečius kurdamas ciklą „Lietuvos žmonės“ Antanas Sutkus fiksavo to meto realijas, žvelgdamas į jas per humanizmo prizmę. Savo darbais jis sukūrė vizualinį pasakojimą apie Lietuvą – geografinį Europos centrą, kuris Vakarų Europai buvo beveik nežinomas“, – rašoma oficialiame pranešime.
Lietuvio pelnyta premija skiriama nuo 1971 metų. Ji pavadinta iškilaus Veimaro Respublikos fotografo E.Salomono, kurio darbai smarkiai paveikė šiuolaikinės fotografijos raidą, vardu. Gimęs ir dirbęs Berlyne fotografas 1944 metais buvo nužudytas Aušvico koncentracijos stovykloje.
E.Salomono apdovanojimą yra gavę tokie iškilūs fotografai kaip italas Paolo Pellegrinas, čekų kilmės prancūzų fotografas Josefas Koudelka, brazilas Sebastiao Salgado, prancūzas Rene Burri, vokietis Arno Fischeris, Robertas Frankas iš JAV ar Martinas Parras iš Didžiosios Britanijos.
