Kazio Varnelio paslaptis: lietuviški ženklai ir "Oskarą" pelnę S.Kubricko kino efektai PARODA. Vilniuje pristatomas pats reikšmingiausias K.Varnelio kūrybos dešimtmetis

„Muzika tėvui buvo labai svarbi. Kai jis tapydavo, dažnai klausydavosi Richardo Strausso kūrinių. Muzika padeda lengviau suprasti jo darbus“, – sakė tapytojo Kazio Varnelio sūnus architektas Kazys Varnelis.

Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
K.Varnelis: „Nežinau, ar tėvui ši paroda patiktų. Juk aš esu kuratorius, todėl suprantama, kad įgyvendinau savo kūrybines idėjas.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
K.Varnelis: „Nežinau, ar tėvui ši paroda patiktų. Juk aš esu kuratorius, todėl suprantama, kad įgyvendinau savo kūrybines idėjas.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
K.Varnelio sūnus Kazys jubiliejinei tėvo parodai atrinko tik pačius geriausius darbus – nesistengė pristatyti nei jo ieškojimų, nei vėlyvųjų kūrinių. <br>R.Danisevičiaus nuotr.
K.Varnelio sūnus Kazys jubiliejinei tėvo parodai atrinko tik pačius geriausius darbus – nesistengė pristatyti nei jo ieškojimų, nei vėlyvųjų kūrinių. <br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Jubiliejinė Kazio Varnelio paroda – viena įspūdingiausių Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

Jul 12, 2017, 3:27 PM, atnaujinta Jul 26, 2017, 2:58 PM

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Optika ir struktūros. K.Varnelio kūryba: 1967–1977“ skirta iškilaus išeivijos tapytojo ir kolekcininko K.Varnelio (1917–2010) gimimo šimtmečiui. Ją galerija surengė kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Kazio Varnelio namais-muziejumi.

Jubiliejinės garsiojo menininko parodos kuratorius – ne muziejininkas, o JAV gyvenantis dailininko sūnus, architektūros istorikas K.Varnelis jaunesnysis. Jis juokais save vadina K.Varneliu trečiuoju, nes ne tik jo tėvas, bet ir senelis dievdirbys buvo šaukiami tuo pačiu vardu.

Parodoje pristatomas reikšmingiausias K.Varnelio kūrybos dešimtmetis, kurio metu susiformavo savitas dailininko tapybos braižas. Jis greitai sulaukė pripažinimo. Yra manančių, kad K.Varnelio populiarumo sėkmė slypi modernioje Čikagos architektūroje, – ji jam darė didžiulį įspūdį, o jos erdvėse geometrinės lietuvio drobės įgaudavo ypatingą skambesį.

– Šviesaus atminimo K.Varnelis daug dėmesio skirdavo kūrinių eksponavimui. Juk ir K.Varnelio namų ekspoziciją jis pats sukūrė. Tiksliai žinojo, kur turi stovėti skulptūros, istoriniai baldai, kur ir kaip turi kabėti žemėlapiai ar jo paties kūriniai. Ar buvo drąsu rengti jo parodą? – paklausiau iš JAV atskridusio dailininko sūnaus K.Varnelio.

– Tikrai nežinau, ar tėvui ši paroda patiktų. Juk aš esu kuratorius, todėl suprantama, kad įgyvendinau savo kūrybines idėjas. Tačiau ekspoziciją formavau ir pagal išlikusias K.Varnelio anksčiau rengtų parodų nuotraukas, eskizus, taip pat bendrus modernizmo rodymo principus.

Ypač rėmiausi architekto Ludwigo Mieso van der Rohe’s dinamiškos kompozicijos principais. Juos tėvas labai mėgo – šio architekto darbai buvo jo aplinkos dalis.

Jis kūrė moderniai erdvei, vadinamai baltuoju kubu, kurią suvokė kaip tinkamiausią savo kūriniams. Didelio formato abstrakčiais kūriniais jis siekė papuošti modernistines erdves ir pabrėžti jų savitumą.

Žinoma, turiu pripažinti, kad jis yra padaręs labai gerą ekspoziciją K.Varnelio namų muziejuje Vilniuje, tačiau ten yra gana nedidelės renesansinės salės.

K.Varnelio namuose nedidelėse salėse kartais net gali apsisukti galva. Mat optinis menas labai veikia žmogų. Jis sukurtas didelėms erdvėms.

K.Varnelis neapsiribojo tapyba, tačiau savo konstrukcijų nevadino skulptūromis. Sakydavo, kad tai „eksperimentai erdvei“. Jis kūrė tuos objektus, turinčius ir minimalizmo, ir konstruktyvizmo bruožų. Nelaikė jų unikaliais meno kūriniais ir pats darė jų kopijas – įvairaus mastelio.

Taigi mes originalias K.Varnelio skulptūras palikome K.Varnelio namuose. Tačiau jas išmatavome ir padidinome, kad tiktų Nacionalinės dailės galerijos erdvėse. Jas žiūrovas pamato dar pakeliui į salę – tarsi kokius atvirus vartus, kurie kviečia į parodą.

– Ar pritartumėte, kad lietuvių ornamentika – viena K.Varnelio kūrybos ištakų?

– Taip. Apie tai daug rašyta. Reikia atsiminti du dalykus. Jo tėvas buvo dievdirbys. Ir jo svarbiausias darbas – Žemaičių Kalvarijos paskutinė koplytėlė, kuri ištapyta paveikslais iš trijų pusių.

Antras dalykas – tėvas turėjo bažnytinio meno interjerų studiją, todėl į jo paveikslus nereikėtų žiūrėti kaip į tradicinę tapybą. Na, pavyzdžiui, kaip į Leonardo da Vinci „Moną Lizą“ – kabo ant sienos gražus paveikslas, ir tiek.

Gal net geriausias paveikslas pasaulyje, bet ant kokios siena kabo, kokioje aplinkoje – visai nesvarbu.

Jei jau kalbame apie L.da Vinci, šioje parodoje galėtume prisiminti jo „Paskutinę vakarienę“, kuri buvo sukurta kaip freska ant sienos ir buvo tam tikros erdvės, konkrečios architektūrinės aplinkos dalis. Mat ir K.Varnelio kūrinių idėja buvo ta, kad jie labai stipriai turi būti susiję su architektūra.

Tėvas savo tapybą pirmiausia laikė ornamentika. Patys paveikslai – kaip ornamentai. Jis net yra sakęs, kad dirba tarsi koks nežinomas, anoniminis dailininkas, kaip daugelis tų, kurie kūrė ornamentiką ar taikomąją dailę.

Atsiminkime, kad Kaune jis buvo mokęsis taikomosios dailės mokykloje. Gal gyvenimo pabaigoje jis visai kitaip manė.

Todėl man K.Varnelio darbai pirmiausia – ornamentai. Tačiau tai ne kokie silpni puošybos elementai, bet tokie ornamentai, kurie suformuoja visą erdvę. Galite pajusti, kaip ne tik jo erdvinės konstrukcijos, bet ir tapyba sąveikauja su aplinka, kaip paveikslai paveikia erdvę.

– O gal K.Varnelio tapyba dar ir sukuria savą, naują erdvę? Dažnas paveikslas lyg atveria vartus į kažkokį kitą pasaulį.

– Aš todėl dažnai ir galvoju apie filmą „2001-ųjų metų kosminė odisėja“, nes jo pabaigoje ir yra perėjimas į kitą erdvę. Kokią? Gal teologinę? O gal kosminę? Čia rastume nemažai panašumo su Kazimiro Malevičiaus kūryba. Tėvas visuomet lygino savo darbus su konstruktyvistų kūriniais.

– Visi pastebi, kad K.Varnelio darbai labai muzikalūs. Teko girdėti lyginant jį su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu dar ir dėl tos jo paveikslų sukuriamos kosminės erdvės.

– Namuose, kai ateidavo svečių, jis dažnai užleisdavo R.Straussą. Jau minėjau Stanley Kubricko filmą „2001-ųjų metų kosminė odisėja“. Tėvui tas filmas buvo labai svarbus dėl įvairių priežasčių. Viena jų – ultramodernizmas su R.Strausso muzika. Tai jam labai patiko.

Jei tą filmą mėgstantis žmogus pažvelgtų į K.Varnelio darbus, rastų nemažai panašumų.

Pavyzdžiui, ta akimirka, kai astronautas skrenda pro Jupiterį. Ten tokios spalvos ir tokios impresijos, kurios akivaizdžiai turėjo didelę įtaką tėvo kūrybai.

O paskutinė filmo scena, kur astronautas sutinka pasenusią savo paties versiją, nufilmuota pusiau modernioje, pusiau barokinėje erdvėje. Tai jau, galima sakyti, ir yra antrasis K.Varnelio kūrybos etapas.

– Tas etapas susijęs su K.Varnelio restauruota „Villa Virginia“ sodyba Stokbridže, JAV Masačusetso valstijoje. Tas darbas pakeitė ir jo kūrybą? O jums negaila buvo palikti tokios įspūdingos vietos, kai tėvai išvyko į Lietuvą?

– Jei ta sodyba dar penkerius metus būtų stovėjusi be savininko, nebūtų išlikę nei pastato, nei jos aplinkos. Viskas buvo apžėlę ir sugriuvę. Ją tvarkydamas tėvas daug laiko praleido lauke, o ne studijoje.

Jis buvo jau per šešiasdešimties metų ir ten atgavo sveikatą. Atsiminkime, kad jis gimė ir augo ūkyje Alsėdžiuose. Jam buvo didelis džiaugsmas būti lauke, o jis 20 metų gyveno Čikagoje. Aš buvau dar vaikas, bet atsimenu, kad gyvendami mieste turėjome kiemą, kuris buvo tokio didumo kaip stalas ir visas iš cemento.

Apsigyvenęs didžiulėje sodyboje K.Varnelis atsigavo nuo miesto gyvenimo. Jis restauravo tą apgriuvusį pastatą, bet penkerius metus beveik nebetapė. O kai vėl sugrįžo prie tapybos, jo požiūris į ją buvo pasikeitęs. Menas pasikeitė, nes pasikeitė aplinka. Jis perėjo prie švelnesnių, natūralių formų.

O dėl gailesčio, galiu pasakyti, kad darbo sodyboje buvo daug daugiau, nei galėjome žmonių pasamdyti. Panašiai būtų, jei vienas žmogus turėtų su savo šeima gyventi ir tvarkyti Verkių rūmus su visu parku. Būtų ne visai įmanoma.

Vien žolę nupjauti kartą per tris savaites prireikdavo trijų dienų. Kasmet kelių savaičių reikėdavo ir tam, kad sutvarkytume nuvirtusius medžius.

– Daugelis nustemba sužinoję, kad K.Varnelio darbai ne kaip nors nupurkšti, o linija po linijos kruopščiai nutapyti ranka paprastu teptuku. Ar nebuvo galima tą efektą pasiekti paprasčiau?

– Ne. Mano tėvas galvojo, kad tai kaip dailininkas sugeba dirbti su teptuku – labai svarbu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šie darbai padaryti su kokiu nors įrenginiu, mechaniškai. Tačiau jis visuomet sakydavo, kad su dažų purkštuvu tu niekaip to nepadarysi, nepavyks.

Paradoksalu, tačiau tik teptuką gerai įvaldžiusi žmogaus ranka galėjo sukurti tokį efektą. Jo prisilietimas buvo kokybės sąlyga.

Žinoma, viskas buvo apskaičiuota. Reikia prisiminti, kad ir čia jo santykis su kūryba buvo šiek tiek architektūrinis. Juk piešdamas eskizus jis sėdėdavo prie braižybinio stalo. Kaip architektas. Jis turėjo tą stalą iš savo interjero studijos laikų.

Eskizus piešdavo su liniuote. Daug laiko tam skirdavo, Gaila, kad jų nėra daug išlikę. Jis į senatvę pradėjo naikinti daugelį dalykų. Daug išmetė. O gal per tiek laiko jie patys suplyšo. Vienas dalykas, kurio tikrai trūksta šiai parodai – tai eskizai, nes mes jų tiesiog neradome. Anksčiau rengdamas parodas jis rodydavo eskizus.

– Nors jau išleistas ir K.Varnelio kūrybos albumas ir beveik du dešimtmečius Vilniuje veikia jo namai-muziejus, tačiau iki šiol spėliojama, kas privertė jį jau brandžiame amžiuje nuo bažnytinių interjerų sugrįžti prie grynojo meno?

–  Tai susiję ir su tuo, kodėl būtent šitą laikotarpį parinkome jubiliejinei parodai. Kai tėvas turėjo bėgti iš jam brangios Lietuvos, jis apsigyvenęs Čikagoje (JAV) iki pat 1963 metų buvo bažnyčių interjero dizaineris. Turėjo savo studiją ir dirbo vien lietuvių parapijose, lietuvių bažnyčiose. Pavyzdžiui, lietuvių seselių vienuolyne Putname, Konektikute. Ten yra išlikęs vienas svarbiausių jo interjero dizaino darbų.

Kai po antrojo Vatikano susirinkimo pasikeitė mišios ir požiūris į bažnyčių architektūrą, tai K.Varnelis suprato, kad sunkiau bus dirbti bažnyčiose. Kaip tik tuo metu jis pradėjo galvoti, kad norėtų sugrįžti prie meno, uždarė savo studiją ir pradėjo dirbti vien kaip dailininkas.

Prireikė kokių keturių metų, kol jis suformavo savą stilių. 1965 metais jis nukeliavo į Niujorką pamatė tuomet dar naują optinį meną. Pavyzdžiui, britės Bridget Riley darbus. Jam tai labai patiko ir padarė didelę įtaką. Po metų jis jau turėjo suformulavęs savo tapybos principus.

Ir 1967 metais, kai aš gimiau, jis sulaukė pripažinimo Čikagoje, buvo apdovanotas prestižinėm premijom. Tą dešimtmetį dailininkas daugiausia tapė, tyrinėdamas šviesos ir šešėlio sąveiką monochrominėse drobėse. Tai buvo griežtai geometrinės, tačiau šešėliais praturtintos formos. 

Parodoje pamatysite jo kūrybos dešimtmetį  – nuo 1967 iki 1977 metų. Per tą laikotarpį jis suformavo svarbiausias savo kūrybos idėjas ir subrandino savą požiūrį į tapybą bei skulptūrą.

Kadangi jis buvo gavęs klasikinį meno išsilavinimą Vienoje, tai šviesa jam visuomet buvo labai svarbi tapybos dalis. Kai žiūrėsite į jo paveikslus, atkreipkite dėmesį į tai, kad šviesos šaltinis visuomet yra dešiniajame viršutiniame jų kampe. Tas principas ir yra paveikslo pradžia. 

O jo geometrinių formų ištakas rasime lietuviškoje ornamentikoje ir vitražuose, sukurtuose jo bažnytinio meno studijoje.

DATOS IR FAKTAI

Kūrinius pirko ir muziejai, ir bankai

Dailininkas K.Varnelis gimė 1917 m. vasario 25 d. Alsėdžiuose. Jo tėvas buvo dievdirbys, kūrė skulptūras ir paveikslus bažnyčioms, motina puikiai audė. 

1941 m. jis baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, Stasio Ušinsko dekoratyvinės tapybos studiją. 1941–1943 m. K.Varnelis vadovavo Bažnytinio meno muziejui Kaune. 

Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui K.Varnelis pasitraukė į Vakarus. 1943–1945 m. studijavo Vienos dailės akademijoje. 1947 m. su kolegomis dailininkais organizavo parodą Niurtingene. 

1948 m. pabaigoje dailininkas išvyko į JAV ir apsistojo Čikagoje. Ten įsteigė sakralinio meno dirbtuves. Kūrė ir projektavo vitražus, sienų tapybą, liturginius indus, baldus.

1958 m. vedė ir su žmona Gabriele įsigijo namus centrinėje Čikagos dalyje.  Po kelerių metų atsisakęs bažnytinio meno praktikos, dailininkas užsiėmė vien kūryba ir tapo vienu ryškiausių optinio meno atstovų Čikagoje.

1970 m. jis surengė parodą Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje. 1974 m. personalinę parodą organizavo Milvokio meno centre, 1975 m. – Ajovos universiteto meno muziejuje. 

1967 m. Varnelis buvo pakviestas dėstyti Čikagos miesto koledže, kur 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Kaip tik šiuo periodu susiformavo originalus Varnelio tapybos stilius, jungiantis konstruktyvizmo, minimalizmo ir optinės dailės elementus.

Už novatoriškus dailės kūrinius 1969 m. ir 1974 m. Varnelis pelnė Čikagos dailės instituto Vielehrio premiją, 1975 m. jam skirta National Endowment for the Arts stipendija, 1977 m. – Lietuvių dailės fondo premija. Jo kūrinių įsigijo Niujorko Guggenheimo muziejus, Čikagos šiuolaikinio meno muziejus, Čikagos komercijos bankas, Hopkinso meno centras Hanoveryje, privatūs kolekcininkai. 

Antroji K.Varnelio gyvenimo JAV pusė prabėgo „Villa Virginia“ sodyboje Stokbridže (Masačusetsas), į kurią visa šeima persikėlė 1978 m.  ir dailininkas daug laiko praleido ją restauruodams.

1998 m. dailininkas su žmona grįžo į tėvynę ir Lietuvai dovanojo ne tik savo paties kūrybą, bet ir visą gyvenimą kauptą dailės rinkinį, kartografijos kolekciją ir vertingą biblioteką. Jų pagrindu Vilniaus senamiestyje įsteigtas muziejus „Kazio Varnelio namai“.

K.Varnelis mirė eidamas 94-uosius metus, 2010 m. spalio 29 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.